Konsultacijos kreipėsi vyriškis, turintis 14 metų sūnų. Tėvas skundėsi, jog paauglys visiškai neklauso, nepaiso jo nuomonės, pamokymų, ignoruoja, nepripažįsta jo, kaip tėvo, autoriteto.
Sūnaus santykiai su mama geri. Jis įsiklauso į jos žodžius, stengiasi pakoreguoti savo elgesį, jeigu to prašo ji. Pasak paties berniuko, jis gerbia mamą, o tėvas jam yra niekas.
Konsultacijų metu dažnai tenka girdėti vyrus pripažįstant, kad sūnui ar dukrai jie nesą deramas autoritetas. Jiems skaudu girdėti ūgtelėjusį vaiką sakant: „O kur tu buvai anksčiau?”
Kodėl taip nutinka?
Dažnas tėvas klaidingai mano, jog savo tėvišką pareigą jam reikės atlikti tuomet, kai vaikas paaugs. O kol jis mažas, – tegu rūpinasi mama. Tėtis, kuris neprisideda prie vaiko auginimo proceso vos jam gimus (ir netgi anksčiau), praranda dalį savo autoriteto, netenka galios daryti savo vaikui įtakos vėliau.
Ką daryti, kad taip nenutiktų?
Tėvu reikia būti jau nuo tada, kai gyvybė užsimezga mylimos moters įsčiose.
Rūpinimasis nėščia žmona, bendravimas su savo dar negimusiu vaiku, – tai savo autoriteto vaiko akyse kūrimo pradžia.
Žinome, jog nėščia moteris emociškai itin pažeidžiama. Šiuo periodu jai kaip niekad reikia vyro dėmesio, palaikymo, jo teikiamo visokeriopo (emocinio, finansinio) saugumo. Nuoskaudos dėl vyro abejingumo, kurias vaiko laukimo periodu patiria nėščioji, dažnai labai pakenkia tolesniems poros santykiams.
Psichologų tyrimų duomenimis, pastojimas, kūdikio išnešiojimas, gimdymas ir pusės metų maitinimas krūtimi iš moters pareikalauja tiek energijos ir sveikatos, kiek išeikvojama per devynerius darbo įstaigoje metus.
Vyrai, kurie į moters būklę nėštumo ir pogimdiniu laikotarpiais žiūri kaip į „savaime suprantamą”, niekuo neypatingą, suduoda pirmąjį smūgį savo, kaip tėvo, autoritetui.
Antrasis smūgis suduodamas tada, kai ant moters pečių užkeliama abiejų tėvų atsakomybė ir nerimas dėl vaiko. Natūralu, kad, gimus kūdikiui, moteris visa savo esybe pasineria į rūpestį juo. Dažnam vyrui netgi susidaro įspūdis, kad jai, išskyrus vaiką, nieko daugiau ir nereikia. Bet tai klaidinga nuomonė. Moteris gali ir pati nesuvokti ir neįvardyti to, kad šiuo metu jai kaip niekad reikia vyro paramos. Tos begalinės kalbos apie vaiką reiškia tik vieną – norą pasidalyti užplūdusiomis nepatirtomis emocijomis su artimiausiu žmogumi.
Kai gimsta kūdikis, kai kurie vyrai mano, jog dar ne laikas būti tėvu: vaikas vis tiek dar nieko nesupranta. Iš tikrųjų ryšys su vaiku šiuo periodu mezgamas per psichologinę paramą mamai.
„Atsiimti” žmoną
Gimus kūdikiui, vyro ir žmonos santykiai neišvengiamai keičiasi. Kasdieniniai rūpesčiai auginant vaiką suteikia ne tik džiaugsmo, bet ir nuovargio, nuobodulio. Sutuoktiniams tenka ieškoti naujų tarpusavio bendravimo formų. Šiuo periodu vyro vaidmuo be galo svarbus.
Dalis moterų visa galva pasineria į motinystės rūpesčius ir atsiriboja nuo visuomenės. Vaikas tampa jų pasaulio centru. Tai nėra blogai, tačiau kyla pavojus, kad ji atsiribos ir nuo savo vyro.
Vyras savo žmonai turi padėti kartkartėmis „atsijungti” nuo vaiko pasaulio. Tai svarbu ne tik šeimai, mamai, bet ir pačiam vaikui. Kad ir kaip keistai tai skamba, tačiau vyras turi iš kūdikio „atsiimti” savo žmoną. Jis turi padėti jai gyventi savo, o ne vaiko gyvenimą. Ir ši pagalba nėra joks vyriškas egoizmas.
Vyro misija šiuo metu yra sudominti savo moterį tuo, kas vyksta už kūdikio pasaulio ribų. Ji turi ir išeiti iš namų, ir bendrauti su kitais žmonėmis, atsipalaiduoti, rūpintis savimi, savo poreikiais. Tai labai svarbu jos gerai emocinei savijautai.
Jei tėvas „neatsiima žmonos” iš vaiko, didėja rizika, kad vaikas sirgs įvairiomis somatinio ir psichologinio pobūdžio ligomis, o tėvas vaiko pasaulyje nesusikurs erdvės sau.