Monopolininkai irgi verkia

„Atsiprašome, kad negalime pateikti kai kurių jūsų prašomų duomenų, kurie pagal Akcinių bendrovių įstatymą yra įtraukti į neskelbtinos informacijos sąrašą“, – diplomatiškai atkirto AB „Klaipėdos energijos“specialistai, kai „Vakarų ekspresas“ paprašė įrodymų, kad šilumos brangimas – neišvengiama ant vartotojų pečių kraunama našta.

Žinia, praėjusią savaitę Klaipėdos miesto taryba pritarė „Klaipėdos energijos“ prašymui nuo 2008-ųjų padidinti centralizuotai teikiamos šilumos kainą 26,1 procento, arba nuo 12,37 cento iki 15,94 cento už kilovatvalandę (be PVM). Prognozuojama, kad realiai už standartinio 60 kv. m buto šildymą teks mokėti vidutiniškai 50 litų brangiau.

Savivaldybės kontroliuojamos įmonės vadovas Vytautas Valutis neišvengiamą kainų šuolį grindė 80 proc. pabrangusių dujų kaina bei bendrovės patiriamais nuotoliais, siekiančiais milijonus litų.

Ir vis dėlto keli mūsų dienraščio „Klaipėdos energijai“ pateikti klausimai liko neatsakyti.

Iš mūsų buvo atimta galimybė patvirtinti arba paneigti mieste sklandančius gandus apie pasakišką įmonės generalinio direktoriaus atlyginimo dydį, tūkstančiais darbuotojams išmokamas premijas bei kitas materialines sąnaudas.

Įdėjai – gavai

Bendrovės Finansų ir ekonomikos departamento direktorius Kęstutis Jonkus savo paaiškinimus, kas sudaro šilumos kainą ir kodėl ji turi didėti, pradėjo nuo šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos, kuri buvo parengta ir priimta 2003 metais, vykdant tuo metu galiojusio Šilumos ūkio įstatymo reikalavimus: „Metodika buvo svarstoma viešai, kartu su šilumos tiekėjų, vartotojų ir savivaldybių atstovais. Ši metodika nustatant bazines šilumos kainas ir jas perskaičiuojant taikoma iki šiol. Tiesa, 2005 metais, įvertinus prasidėjusius drastiškus pokyčius kuro rinkoje, metodika buvo pakoreguota.“

Anot K. Jonkaus, kainodaroje esą taikomas „bazinių kainų principas“, apsaugantis vartotojus nuo šilumos kainų „pūtimo“.

„Bazinės šilumos kainos, nustatomos 3-5 metams, grindžiamos tiekėjo būtinomis sąnaudomis, normuojamomis valstybės. Per šį laikotarpį įmonei atsiranda galimybė intensyviai investuoti mažinant nuostolius, sąnaudas, didinat efektyvumą ir taip gerinant veiklos rentabilumą“,- raštu dėstė K. Jonkus.

Jo teigimu, kadangi įmonei leidžiama užsidirbti lėšų didinant efektyvumą ir investuojant į tai, kas duoda ekonominį efektą, „Klaipėdos energija“ daugiausia investuoja į nuostolingas trasas, mažindama energijos nuotolius tinkluose. Nuo 1998 m. iki šių metų spalio įmonės investicijos siekė 110,6 mln. litų.

Sykiu pažymima, jog ne viskas priklauso nuo bendrovės darbuotojų vadybinių sugebėjimų ir pastangų: „Yra faktorių, kuriuos formuoja aplinka, nulemdama ekonominius įmonės rodiklius, ir jie yra vertinami kasmet perskaičiuojant šilumos kainas.“

Atvirai – tik apie kurą

Kas gi vis dėlto lemia šilumos brangimą?

Anot AB „Klaipėdos energija“, pagal minėtą kainų nustatymo metodiką, bazinė šilumos kaina, kuri Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos „Klaipėdos energijai“ buvo nustatyta laikotarpiui nuo 2004 metų pradžios iki 2008 metų pabaigos, perskaičiuojamos kasmet, atsižvelgiant į tai, kiek buvo realizuota pagamintos šilumos, kiek pasikeitė kuro kainos, kokia buvo infliacija, ir kitus faktorius.

2004 metais atliktas kainų perskaičiavimas augimo „nerodė“, tad nekito ir šilumos kaina vartotojams. O štai nuo 2006-ųjų šildymo sezono kaina gyventojams pakilo beveik penktadaliu – nuo 10,47 cento iki 12,37 cento už kilovatvalandę.

Perskaičiavusi bazinę kainą pastarąjį kartą, „Klaipėdos energija“ nurodė tokius skaičius: 6,5 proc. kainos didėjimas buvo neišvengiamas dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, mat per kelerius metus parduodamos šilumos energijos sumažėjo beveik penktadaliu, 29,9 proc. – dėl kuro kainų padidėjimo, 4,8 proc. – dėl infliacijos, 11 proc. – dėl perkamos šilumos kainos išaugimo.

Taip pat teigiama, kad šilumos ir karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis šilumos energijos ar karšto vandens ruošimo ir pirkimo, apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.

Apskritai veiklos sąnaudos skirstomos į sąlygiškai pastovias ir kintamas. Pastoviosios – tai materialinės sąnaudos žaliavai, medžiagoms, atsarginėms dalims, mažaverčiams instrumentams, specialiesiems drabužiams ir kitam inventoriui įsigyti, taip pat nusidėvėjimas ir amortizacija, sąnaudos darbui apmokėti, mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius, aplinkos taršą, žemę, kelius bei turto mokestis.

Kintamąsias sąnaudas sudaro kuro sąnaudos šilumai pagaminti, sąnaudos šilumai pirkti, elektros energijos ir vandens sąnaudos technologinėms reikmėms.

Anot K. Jonkaus, didžiausią dalį sudaro kintamosios sąnaudos – išlaidos kurui. Pastoviųjų sąnaudų struktūroje didžiausią dalį sudaro sąnaudos darbui apmokėti.

Nors „Klaipėdos energijos“ atstovas pailiustravo, kaip kuro kainų padidėjimas daugiau nei 50 procentų lėmė kintamųjų sąnaudų padidėjimą, kiek, kam ir kodėl didėja pastoviųjų sąnaudų dalis – atlyginimai, taip ir liko neatskleista.

Anonsas

Rytoj „Vakarų eksprese“ skaitykite:

* Klaipėdos miesto tarybai leidus AB „Klaipėdos energija“ didinti šilumos kainas 26,1 proc., į eilę stojasi kita savivaldybės kontroliuojama įmonė – „Klaipėdos vanduo“.
* 40 proc. teikiamas paslaugas norinčios branginti vandens tiekėjai už šilumininkus atviresni bent tuo, kad neslepia darbuotojams mokamų vidutinių atlyginimų dydž

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.