Kas pavasarį persirengia Kalėdų Seneliu, o žiemos pradžioje atidaro pavasarinių žydinčių sakūrų fotografijos parodą? Lietuvos televizijos ir radijo (LRT) spaudos apžvalgininkas Juozas Šalkauskas.
Lietuvos balsu vadinamas J.Šalkauskas pradėjo fotografuoti gerokai anksčiau negu apžvelgti spaudą – dar vaikystėje. Daugelis yra matę jo įamžintų LRT darbuotojų švenčių akimirkų, ryškiausių olimpinių žaidynių momentų. Kitą savaitę laukia netikėtumas – sostinės keramikos galerijoje-studijoje „Molio laumė” galima bus susipažinti su naujausiomis J.Šalkausko fotografijomis iš tolimosios Japonijos.
Linksmos istorijos
Pokalbį su „Lietuvos žiniomis” J.Šalkauskas, išgirdęs tarmiškai šnekančią fotografę, pradėjo anekdotu: „Parodyk aukštaičiui špygą, jis tau – dvi atgal. Parodyk dzūkui, jis tau – paukšt per ausį ir iškart atsileis, karštas, bet geras žmogus. Parodyk žemaičiui, jis žiūrės žiūrės: „A mun ruoda?” Kyštelk suvalkiečiui, tas pasakys: „O kokia ma iš to nauda?”
Spaudos apžvalgininkas vadinamuosius nugirstus pokalbius arba gyvenimiškas situacijas per Lietuvos televizijos rytinę laidą „Labas rytas” pasakoja seniai. „Laikraščiuose ne visada būna šviesių temų. Būnu priverstas apžvelgti ir sudėtingus įvykius bei situacijas, nors ir stengiuosi tokių dalykų neakcentuoti. Visada noriu surasti tai, kas yra gero, gražaus. Ne vien blogų dalykų. Nutariau, kad po trečios spaudos apžvalgos per televiziją atsisveikinant reikėtų pakelti žmonėms nuotaiką visai dienai, – kalbėjo pašnekovas ir nusišypsojęs pridūrė: – Esu girdėjęs ir priekaištų, kad per mane vėluoja į darbą, nes negali išeiti, kol nepapasakoju nugirsto pokalbio.”
Būna, vienas kitas sutiktas žmogus pasako, jog spaudos apžvalgos – rimtas dalykas ir anekdotai netinka, bet J.Šalkauskas paaiškina, kad jie skirti nuotaikai praskaidrinti ir yra tarsi palinkėjimas geros dienos. Vėliau tos linksmos istorijos patenka ir į interneto erdvę, nes kai kurie internautai J.Šalkausko pasakojimus kolekcionuoja. Spaudos apžvalgininkas jų randa laikraščiuose. Parenka ir pritaiko tinkamai progai. Dabar jis jau rengiasi kelti žiūrovams nuotaiką juokingomis kalėdinėmis situacijomis.
Poliklinikos koridoriuose
Rudenį J.Šalkauskas kuriam laikui buvo dingęs iš radijo ir televizijos eterio. Grįžęs per laidą „Labas rytas” papasakojo tokį nugirstą pokalbį:
– Šiuo metu šiuo atveju medicina visiškai bejėgė.
– Kodėl?
– Todėl, kad jūs visiškai sveikas.
Kur spaudos apžvalgininkas buvo prapuolęs? „Nesirgau labai ilgą laiką, net nežinojau, kur mano poliklinika ir ką joje daryti, – sakė balso stygų uždegimą gydęsis pašnekovas. – Per daugiau kaip 37 metus turbūt neturėjau nedarbingumo pažymėjimo. Dabar teko pasistumdyti poliklinikos koridoriuose, pamatyti, ką ten žmonės veikia.”
Gydymo įstaigos koridoriuose nebuvo paprasta. J.Šalkauskas nustebo sužinojęs, jog norint patekti pas gerklės specialistą pirmiausia reikia apsilankyti pas savo apylinkės gydytoją. Kad šis iškart priimtų, pageidautina turėti kuo daugiau temperatūros. Kad praradai savo darbo instrumentą – balsą, nepakankamai rimta priežastis veržtis pas medikus. Taip mano poliklinikos darbuotojai. Todėl spaudos apžvalgininkui teko įdėti nemažai pastangų, kol gavo atleidimą nuo darbo.
J.Šalkauskas daug metų nemynė poliklinikos slenksčių galbūt todėl, kad grūdinasi. Jis mėgsta pasikaitinti karštoje pirtyje, tada atvėsti eketėje ar ant sniego. „Darau tai, kai tik iškrenta sniegas. Dar yra dvi sakralinės datos, kurių daug metų nekeičiu – gruodžio 24 ir 31 dienos”, – atskleidė pašnekovas. Tuomet jis pas bičiulį sode netoli Vilniaus mėgaujasi pirties malonumais. „Tada jau būna seneliavimo sezonas, per kurį pavargstu, todėl pirtis labai atgaivina”, – teigė J.Šalkauskas.
Kalėdos – gegužės 10 dieną
Seneliavimas – tai Kalėdų Senelio pareigos, kurias J.Šalkauskas eina daugelį metų. Šis sezonas – trisdešimtas. J.Šalkauskas pradėjo jį dar pavasarį, gegužės 10 dieną. Viena tarptautinė firma, puošianti kalėdines eglutes, daranti šventines miestų instaliacijas, reklamavo savo produkciją. Sukvietė potencialius užsakovus ir Vilniaus apylinkėse prie ežero, kaimo sodyboje, organizavo renginį. Buvo papuošta eglutė. „Nieko neįtariantys žmonės atvažiavo į seminarą. O iš miškelio atėjo ir visus pasitiko Kalėdų Senelis”, – pasakojo tądien juo virtęs J.Šalkauskas. Renginio dalyviai buvo nustebę, jų veiduose švietė šypsenos.
Senelis – tas pats
Pirmą kartą J.Šalkauskui teko seneliauti vaikų darželyje, kurį lankė sūnus Žygimantas. Tada drabužius turėjo skolintis. Tame darželyje jis daug metų per šventes linksmino vaikus, vėliau kurį laiką nesilankė. Paskui vėl buvo pakviestas būti Kalėdų Seneliu. Pernai, kai laukė, kada reikės įeiti į salę, jį pamatė jauna mama su vaiku ant rankų. Moteris sušuko: „Žiūrėk, čia mano Kalėdų Senelis!” Kadaise ji lankė tą vaikų darželį, o dabar ten veda savo mažylius.
Pasak J.Šalkausko, kalėdinis laikas pradedamas planuoti net prieš metus, mat nuolatiniai klientai švęsdami iškart užsisako Kalėdų Senelį ir kitiems metams. Daug užsakymų pasipila rugsėjo pirmosiomis dienomis, kai tėvai palydi vaikus į mokyklą. Šiuo metu J.Šalkausko švenčių meto grafikas jau užpildytas.
Tas dvi ar tris savaites, kol dirba Kalėdų Seneliu, jis stengiasi spaudos neskaityti, apžvalgų neklausyti. Nors kitąsyk įprotis perversti laikraščius išlenda kaip yla kaip maišo. Kartą su dukra būdamas vienoje vegetarų stovykloje J.Šalkauskas užėjo į kaimo biblioteką ir, nevalingai paėmęs spaudą, pradėjo žiūrėti, kas parašyta. „Pagalvojau: ką darau? Ir švystelėjau laikraštį”, – prisiminė spaudos apžvalgininkas.
Senos nuotraukos
J.Šalkauskas yra ne tik Kalėdų, bet ir pats tikriausias senelis, nes turi jau du anūkus. Dukra Gedimina, fotomenininkė ir dainininkė, augina trejų metukų sūnelį Tumą. Neseniai padidėjo ir sūnaus Žygimanto šeima. „Vaikaičiui Džiugui – trys mėnesiai. Jis pratęsė Šalkauskų giminę”, – didžiavosi pašnekovas. Žygimantas anksčiau dirbo kruiziniuose laivuose ir nuolat keliavo, o dabar darbuojasi vienoje iš prodiuserių organizacijų – rengia televizijoms laidas.
J.Šalkauskas išsaugojęs nuotrauką, kurioje jis persirengęs Kalėdų Seneliu, o šalia stovi penkiametis Žygimantas. Yra ir kita labai panaši fotografija, bet čia sūnui jau trisdešimt metų.
Žurnalistė irgi turėjo kuo nustebinti pašnekovą – parodė nuotrauką, kurioje J.Šalkauskui gal 10 metų: ant Joniškio kepyklos tvoros užsiropštęs akiniuotas berniūkštis. Tuo metu jis buvo vadinamas Juze. Pirmu J.Šalkausko fotoaparatu „Smena” tą kadrą kadaise padarė kaimynystėje gyvenęs Andrius Šiuša, dabar – kino režisierius, ir prieš pokalbį paskolino „Lietuvos žinioms”. „Ant tos tvoros tupi dabartinis Joniškio garbės pilietis. Kas galėjo tada pamanyti?” – žiūrėdamas į savo seną nuotrauką šypsojosi pašnekovas.
Varžtu sukabinta karūna
J.Šalkauskas kartkartėmis apsilanko gimtajame Joniškyje. Dalyvauja renginiuose. Per vieną miesto šventę buvo paprašytas vaidinti burmistrą. Organizatoriai pasitikslino J.Šalkausko ūgį, nes iš teatro ėmė drabužius, bet apie batus nepagalvojo. O šie – keturiais dydžiais mažesni. Ir kitų neapsiausi, nes batai priderinti prie drabužių. J.Šalkauskas vos ne vos įkišo kojas, tačiau ilgai neištvėrė – nusiavė apavą. Burmistras vaikščiojo basas, o batus nešėsi užantyje. Ant galvos buvo užsidėjęs karūną, sukabintą varžtu, kuris rėmėsi tiesiai į kaktą. Burmistro kojas spaudę batai, į kaktą smingantis varžtas – buvo nelinksma, bet pasakodamas šią istoriją J.Šalkauskas juokėsi. Ir sakė, kad karūna liko jam prisiminimui.
Be cukraus
J.Šalkauskas garsėja tuo, kad mėgsta alų, dažniausiai tik jo ir pagurkšnoja. „Nieko nuostabaus, juk esu iš Joniškio, alaus krašto”, – linksmai kalbėjo pašnekovas. Dar jis į kavą ir arbatą nededa cukraus.
„Mėgstu keliauti. Nėra nė vienų metų, kad nebūčiau kur nors važiavęs. Prieš 25 metus buvau amžiaus kelionėje. 1982 metai, gūdus sovietmetis, – prisiminė J.Šalkauskas. – Vykau į Tailandą, Filipinus, Japoniją, Vietnamą. Kelionė kruiziniu laivu truko 36 paras. Jaučiausi kaip pasakoje „Tūkstantis ir viena naktis”. Ant vandenyno kranto stovėjo mulatai ir vėdavo palmių lapais. Įsignybiau, ar tikrai. Nebuvau matęs tokių dalykų. Atnešė kavos – taip gera nuo jos pasidarė! Sužinojau, kad su įvairiais priedais ir be cukraus. Nuo tada nebededu jo nei į kavą, nei į arbatą.”
Sakūrų žydėjimo metas
Pastarąjį kartą Japonijoje J.Šalkauskas lankėsi praėjusį pavasarį. „Ši mano kelionė į tekančios saulės šalį – trečioji. Pirmą kartą, prieš 25 metus, Japonijoje lankiausi rudenį. Paskui dirbau Nagano žiemos olimpinėse žaidynėse. Buvau prisiklausęs ir prisižiūrėjęs nuotraukų, kaip Japonijoje žydi sakūros. Labai troškau tai pamatyti. Padedant mūsų bičiuliui, buvusiam Lietuvos ambasadoriui Japonijoje Algirdui Kudziui, mudu su žmona išsiruošėme į kelionę. Derinome pagal kalendorių, kada ir kur turi pražydėti sakūros, – pasakojo J.Šalkauskas. – Japonijoje viešėjome nuo kovo 23 iki balandžio 5 dienos. Nuvykome į Tokiją, paskui nuvažiavome į Hirosimą ir keliavome atgal, aplankydami istorinius miestus, buvusias šios šalies sostines ir džiūgaudami, kad matome žydinčias sakūras. Japonijoje tuo metu būna visuotinis pamišimas. Žmonės po darbo ir savaitgaliais iškylauja, puotauja po žydinčiomis sakūromis, jas fotografuoja. Rengiami nacionalinės muzikos koncertai. Tuo metu prie sakūrų fotografuojamos geišos – nugrimuotos ir aprengtos senoviniais apdarais.”
Daug nuotraukų padarė ir J.Šalkauskas. Kitą savaitę, nuo gruodžio 5 dienos, jo užfiksuotas pavasarines fotoakimirkas su sakūromis, taip pat geišomis, bus galima išvysti parodoje, surengtoje keramikos galerijoje-studijoje „Molio laumė”, sostinės Naugarduko g. 20.