Nijolė Pareigytė: „Aš atspari“

Klaipėdoje gimusi ir užaugusi grupės „69 danguje“ narė Nijolė Pareigytė į gimtą miestą grįžta retai. „Esu visiškai apleidusi gimines. Beveik nebendrauju su jais, nes neturiu laiko, – atsidūsta. – Netgi kai čiakoncertuoju, dažniausiai pas tėvus neužsuku – būnu išsunkta lyg citrina…“

Tačiau šįkart, kai susitikome Klaipėdoje, ji sako būtinai privalėjusi grįžti: „Namie laukė didžiulė šventė – broliui sukako trisdešimt metų.“

Nijole, ar tavo tėvai – muzikantai?

Mano mama – medicinos sesuo, tėvas – liftininkas.

Papasakok apie juos.

Jie labai darbštūs. Dėl to ir mane nuo pat vaikystės skatino užsidirbti savo reikmėms pačiai. Pavyzdžiui, kad galėčiau eiti maudytis su draugais, privalėdavau nuravėti braškes. Paauglė dirbau valytoja. Augau labai savarankiška. Galima sakyti, tėvai manimi beveik nesirūpino – jie daug dirbo.

Jauti dėl to nuoskaudą?

Aš jaučiu dėkingumą. Esu šeimoje pagrandukas ir netyčiukas. Ir labai lauktas vaikas. Mano mamai buvo per keturiasdešimt, kai sužinojo, jog laukiasi. Ji turėjo problemų dėl sveikatos, daktarai draudė gimdyti. Tačiau ji vis tiek mane išnešiojo ir pagimdė. Būdama vos dviejų savaičių, susirgau plaučių uždegimu, mane ištiko koma. Atgaivino Kauno klinikų gydytojai.

Be tiesioginio darbo, mama vertėsi norėdama kuo daugiau uždirbti šeimai – važinėjo į Lenkiją, Rusiją… Atsimenu, aš net iš darželio pareidavau viena. Niekas manęs kaip kitų vaikų už rankytės nevedžiojo. Užtat užaugau atspari gyvenimui. Atsitikus bėdai, galiu suimti save į rankas.

Aš dėkinga savo tėvams, kad neįpratau žiūrėti ašarotomis akimis į kitus ir klausti: „Ką man dabar daryti?“ Galiu savimi pasirūpinti pati. Bet, žinoma, liko ir liūdnų prisiminimų. Mokiausi Eduardo Balsio menų gimnazijoje, dešimt metų grojau pianinu, dainavau chore. Tėvai niekuomet neateidavo manęs paklausyti. O skaudžiausia būdavo per Mamos dieną. Prisimenu, dainavom su gimnazijos choru ta proga dainą ir paskui turėjome bėgti įteikti kiekvienas savo mamai gėlę. Visi nubėgo, įteikė, apsikabino savo mamas, o mano – nėra. Tada gėlę verkdama padovanojau choro mokytojai.

Ar jau tada svajojai apie dėmesį, populiarumą, sceną?

Nuo mažens dainavau į plaukų šepetį. Ir veidrodžiui duodavau interviu. Ir darželyje buvau didžioji dainininkė. Kai kiti vaikai eidavo „pokaituko“, mane išveždavo, pavyzdžiui, į kokius nors Šilutės kultūros namus dainuoti ar skudučiais groti.

Kaip manai, ar dėmesys netapo savotišku narkotiku? Nemanai, kad viešumoje tavęs per daug?

Aš pasirinkau popmuzikos atlikėjos karjerą, todėl susitaikiau su mintimi, jog mano asmeninis gyvenimas visiems įdomus. Niekada nelakstau nuo žurnalistų, o sutikusi duoti interviu nesakau: „Kitas klausimas“. Kita vertus, ši veikla nėra man pati svarbiausia. Aš ne tik dainuoju „69 danguje“.

Žinau, baigei Vilniaus universitetą, vadybos ir verslo administravimą.

Taip, bakalauro diplomą jau turiu, šiuo metu studijuoju Europos Sąjungos politiką ir strateginį valdymą magistrantūroje.

Skaitai, kas apie tave rašoma internete?

Prieš porą metų perskaičiau ir labai pasigailėjau. Tada buvome ką tik pradėję draugauti su Mantu (grupės prodiuseriu Egmontu Bžesku. – Aut. past.). Mane ištiko šokas. Ten tiek nesąmonių buvo prirašyta… Ir kad striptizą šokau, ir nusirenginėjau už pinigus, ir mylėjausi už pinigus… Nuo to karto nebeskaitau.

Regis, viename iš Klaipėdos naktinių klubų dirbai go go šokėja?

Taip. Mes šokome toje pat scenoje, kurioje buvo šokamas ir striptizas. „Vamzdžio“ gi neišrausi…

Nė už ką nešoktum striptizo?

Mano kūnas nėra toks tobulas. Kam kitus traumuoti? – juokiasi. – Savo vaikinui nebent pašokčiau. Kažkada man buvo šovusi mintis savo miegamajame įrengti striptizo „vamzdį“…

Ar sutinki, kad „69 danguje“ išgarsėjo ne muzika? Kad jums nė nebūtina dainuoti?

Nesutinku. Jei nedainuotume, mums iškart būtų „šakės“. Iškart būtume išmestos iš rinkos. Žinoma, ne visada dainuojame gyvai. Tačiau taip elgiasi visi muzikantai.

Kai buvo paviešintas tavo, Bžesko ir Karinos Krysko meilės trikampis, jau kitą dieną atsibudai žinoma.

Tačiau niekas nežinojo, kiek mes dirbome vadinamajame rūsyje. Daugiau nei pusę metų niekur nekoncertavome. Užsidegusios kūrėme šokius, repetavome dainas. Norėjome, kad viskas būtų tobula. Ne taip, kaip kitoms būna… Mergaitės ateina jau ant karštų blynų. Joms tereikia tik pasimaivyti. Ir dainos kitų įdainuotos būna, ir šokiai sukurti.

O kaip dėl to trikampio?

Daug kam taip nutinka. Tik kai nesi žinomas, tai niekam ir neįdomu. Pašneka kaimynai, pažįstami, paskui aprimsta. Karinai ir Mantui ir iki manęs jau, matyt, nebuvo gerai kartu. Mano atsiradimas tik pagreitino jų skyrybas. Aš pati jų neišskyriau ir nieko nereikalavau. Man pačiai tie santykiai ir jausmai buvo netikėti. Ilgai juos slėpėme. Buvo labai sunku. Visos tos žurnalistų, piktų žmonių atakos… Aptarinėjo visi – nuo moksleivio iki vadinamojo elito.

Puikus reklaminis triukas?

Daug kas taip galvojo, o aš išgyvenau tikrą košmarą. Visi trys liejome ašaras. Tai buvo drama. Mantą aš labai mylėjau. Ir nors šiandien mes ne kartu, aš vis tiek jį labai gerbiu. Tas skandalas nebuvo sumeluotas. Kita vertus, – taip, jis mums išėjo į naudą.

O tavo artimiesiems tikriausiai kainavo daug nervų.

Viskas yra išgyvenama. O su giminėmis susitinkame taip retai, kad moralams jie negaišta laiko. Mano tėvai visada mano pusėje. Kad ir kokią kvailystę padaryčiau.

Vienu metu sušmėžavai kaip laidos „Paparacai.lt“ vedėja. Kodėl taip trumpai?

Taip, nusifilmavau tik penkiose laidose. Aš labai impulsyvi… Pasitaikė galimybė išvykti į Ameriką, o taip norėjosi pravėdinti galvą… Išvažiavau, praleidau porą filmavimų ir susipykau su laidos prodiuseriais. Negražiai padariau, kaip vėjavaikė. Tokia jau esu… Spontaniška. Ilgai negalvoju. Patiko žmogus – bendrauju, nepatiko – nusisukau ir nuėjau. Net butą nusipirkau pirmą pamatytą.

Vilniuje?

Taip. Vienuoliktame aukšte. Jau baigiu įsirengti, greit kraustysiuos.

Ne per aukštai?

Ateity svajoju gyventi dar aukščiau. Man patinka dideli langai. Ir kai matyti visas miestas.

Ir Goda, ir Karina dirba televizijoje, o tu va galvą Amerikoje pravėdinai… Nepavydu?

Tikrai ne, – šypsosi. – Televizijos spėjau daug anksčiau už savo koleges paragauti. Žinau, kas tai yra. Aš neimu į galvą. Bus dar tų laidų.

Ar į vaikinus žiūri taip pat paprastai?

Toks įspūdis, kad esu nepastovi? Aš taip nemanau. Su pirmuoju savo vaikinu draugavau ketverius metus. Su Bžesku… atrodė, kad santykiai niekada nesibaigs.

O jiems iširus atsirado Tomas. Bet ir jo nebėra šalia.

Pramogų verslo atstovams kiek sunkiau kurti santykius nei paprastiems žmonėms.

Žvaigždžių liga nekamuoja?

Nesergu ir nesirgau aš tomis ligomis, – šypsosi. – Aš paprasta mergina. Žinau, kad amžinai nedainuosiu. Todėl jei tenka rinktis – filmavimas ar paskaita, renkuosi pastarąją.

Gal vaikinams per sunku su tokiomis „paprastomis“ merginomis?

Taip. Su Tomu gyvenome kartu metus. Tačiau mano gyvenimo būdas jam nebuvo priimtinas. Be to, jo šeima labai konservatyvi. O mano gyvenime – skandalas po skandalo, spauda visko prirašo: tai aš su Milano gyvenu, tai vėl su Mantu… Tomui buvo per skaudu. Ir jo šeimos nariai man nuolat skambindavo, klausdavo, kaip ir kas. Po kiekvieno straipsnio man tekdavo aiškintis. Jie nesuprasdavo, kad tokia yra mano darbo specifika. Juk ne visada ir aš galiu suvaldyti situaciją: kartais žurnalistai primontuoja, prirašo, kas jiems į galvą šauna…

Nepyksti ant žurnalistų?

Aš juos suprantu.

Taigi dabar tavo širdis laisva. Sakyk, kokie vaikinai gali „nesivarginti“…

Tie, kurių rankoje butelis, o megztinis sukištas į džinsus.

Kokie tave traukia?

Gražūs ir linksmi.

Nebūtinai turtingi?

Aš nevertinu žmonių pagal jų pinigines. Suprantama, jokiai merginai nesinorėtų įsimylėti bėdžiaus… Bet niekada negali žinoti.

Nuolat figūruoji seksualiausiųjų topuose. Tau patinka šis titulas?

Žinoma. Bet seksualiausios titulo niekada nesu laimėjusi, tik pretendente buvau ne kartą. Seksualiausios metų grupės nominaciją laimėjome. Tačiau mūsų sceniniai kostiumai dabar jau tapo solidūs.

O jei užsakovai prašo apsirengti seksualiau?

Nesutinkame. Jei tokios nepatinkame – ką gi, tegu kviečia „yvas“…

Koks įvykis tavo gyvenime buvo svarbiausias?

Bakalauro diplomų įteikimas. Ceremonija vyko bažnyčioje. Dalyvavo mano tėvai. Mačiau jų akyse ašaras ir jutau, kad jie didžiuojasi manimi.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , .

5 Responses to Nijolė Pareigytė: „Aš atspari“

  1. oioi

    Nors garsiai nepasakotum,kad neaplankai mamos namus.Esi netikusi dukra-savanaudė.Kad ir kaip pavargus būtum pas mamą turi pirmiausia nuvykti,o ne tūsintis su draugais,meilužiais ir kt.Nenorėčiau turėti tokią dukrą.

  2. Julija - to oioi

    Ko cia moralizuojate? Kaip mergaite nori, taip ir daro. Juoba kad jos tevai net i koncertus, kai maza buvo , nejo. Manau, tai- nedovanotina, tai – didesne problema, o ne tai, kad suaugusi dukra tevu neaplanko.

  3. Ieva

    labai patinka nojole pareigyte!!!!!! myliu!!!!!!!! 🙂 😀 8)

  4. beatrice

    😯 😮 man ji ziauriai grazi visos grazios geriausia tai nelli ir goda

  5. giedre

    ji sauni cool taip ir tolau 😉 🙂 😳 8) 😛

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.