Artumo fobija, arba Vienatvė dviese

„Jau dvylika metų gyvenu su žmogumi, kuris niekada nekalba apie savo jausmus. Niekaip negaliu prie to priprasti. Jis ne tik nekalba, bet ir kitaip neparodo, ką jaučia.Kartais atrodo, kad išvis nieko nejaučia. Visi mano bandymai prasimušti pro šitą ledą jam sukelia arba juoką, arba keistą baimę, panašią į vaiko. Gal galėtumėte ką nors patarti? Ačiū. V. V.“

Kiekvienas žmogus turi nusibrėžęs tam tikras savo asmeninės erdvės ribas ir niekam neleidžia jų peržengti. Tačiau mylėdami žmonės ieško šilumos, savitarpio supratimo, ir būtent todėl palaipsniui atsiveria vienas kitam, pasitiki.

Tačiau yra žmonių, kurių emocinis šarvas neįveikiamas. Dažniausiai tokio elgesio priežastis būna trauma, patirta vaikystėje, arba meilės tragedija, išgyventa brandžiame amžiuje. Daug žmonių išties negali kalbėti apie savo jausmus, nes vaikystėje jų šito nemokė.

Jūs, žinoma, turite ieškoti emocinio kontakto, tačiau vien jūsų pastangų per maža. Jūsų partneris pats turi norėti atsikratyti savo emocinių stabdžių. Kitaip jūs tampate išmaldos prašytoja.

Meilė – tai dviejų žmonių sąveika, galėjimas ir imti, ir duoti, o ne vieno žmogaus pastangos išjudinti kitą. Gyventi su žmogumi, kuris nekalba apie savo jausmus – tai tas pats, kas būti vienai. Toks ryšys – tai vienatvė dviese. Jūs negaunate trokštamo artumo, o tai reiškia, kad gyvenate su svetimu žmogumi. Čia nėra jūsų kaltės. Jeigu žmogus nepasiruošęs dalintis savo jausmais, jis nepasiruošęs santykiams.

O dabar – svarbiausias klausimas: kodėl jūs sutinkate su tokiais santykiais?

Kodėl jį pasirinkote?

Labai dažnai mes nesąmoningai vykdome tam tikrą gyvenimo scenarijų. Tai liečia ir partnerio pasirinkimą. Kitaip tariant,jeigu jūs vaikystėje matėte tėvų tarpusavio meilę ir dėmesį, jūs ir partnerio ieškosite tokio paties. Kitokių tiesiog nepastebėsite. Kova ir kančia jums bus menkai pažįstami, nes tai nebus jūsų asmenybės dalis. Jeigu vyro draugija jus varžys arba žeis, kels nerimą, nepasitenkinimą, nusivylimą, pyktį, pavydą, kitas neigiamas emocijas, jūs vengsite santykių su juo. Jūs sieksite santykių, siūlančių meilę, komfortą ir tarpusavio paramą, nes tai jums atrodys teisinga.

Jeigu vaikystėje patyrėte per mažai tėvų meilės ir dėmesio, užaugusi jūs nesąmoningai galvosite: „Man reikia pasistengti, kad nusipelnyčiau meilės.“ Jums bus įprasta kovoti dėl dėmesio. Jūs bandysite pakeisti kitą žmogų savo meile.

Mes renkamės gerai mums žinomas situacijas, nes jos mums regisi saugesnės. Kai žmogus įpratęs bloga jausti kaip gera, o gera – kaip nepažįstama, įtartina, jis renkasi tai, kas jam žinoma – kančią ir vienatvę.

Taip pat šis scenarijus būdingas ir žmonėms, kurių žema savivertė. Jie linkę susieti save su tais, kurie patvirtina jų nuomonę apie save, nemyli jų ir blogai su jais elgiasi. Viduje jie netiki, kad yra verti laimės, jie mano, jog privalo užsitarnauti teisę džiaugtis gyvenimu.

Emociškai šaltus partnerius mes renkamės ir tada, kai patys bijome artimų santykių. Jeigu jūs kadaise patyrėte psichologinę traumą, jūsų pasąmonė galėjo padaryti išvadą: „Daugiau niekada neprisileisiu prie savęs svetimo žmogaus, kad išvengčiau skausmo.“ Galbūt jums labai patogu, kad partneris nesileidžia į emocinį artumą – nes taip jūs saugote savo širdį nuo sužeidimų?

Emocinis donoras

Žmogus, užmezgęs santykius su emociškai šaltu partneriu, tampa priklausomas nuo jo nuotaikos, jaučia meilės trūkumą, jo viduje kaupiasi susierzinimas ir nepasitenkinimas, jis jaučiasi apgautas ir vienišas.

Nepakliūkite į spąstus – neieškokite pateisinimų savo partnerio elgesiui.

Esant tokiems santykiams, kriterijai, kas blogai ir kas gerai, tarsi išplaukia: viena sąvoka pakeičiama kita, mes nežinome, kaip turėtų būti ir ar gali būti kitaip. Todėl labai svarbu, kad jūs pati sau suformuluotumėte, ko jūs norite iš partnerio.

Jeigu jūs norite, kad jis reikštų jausmus, pagalvokite, kaip jums norėtųsi, kad jis tai darytų. Taip jūs nustatysite sau santykių kriterijus. Ir jeigu partneris nedaro to, ko jūs norite, jis paprasčiausiai jums netinka.

Supraskite: jeigu jūs visą laiką atiduodate žmogui savo jausmus, o mainais nieko negaunate, tai jūs jam, deja, esate emocinis donoras ir jis jumis paprasčiausiai naudojasi. Šita meilė gyvena tik jūsų vaizduotėje.

Mylintis yra emociškai dosnus. Jis dalijasi savo jausmais ne per šventes, ne kai išgeria, o visada, nes tai natūrali jo būsena.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Psichologija su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.