Lenkai dievina Lietuvą

Šiandien į Vilnių atvyksta Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. Prieš jo viešnagę LŽ kalbintas gretimos valstybės ambasadorius Lietuvoje Januszas Skolimowski pabrėžė, kad lenkai pamiršo istorinius nesutarimus, idėjas susigrąžinti Vilniaus kraštą ir gerbia kadaise priešiška laikytą mūsų šalį.

Beveik trejus metus Vilniuje reziduojantis J.Skolimowski dvišalius santykius vadina puikiais. Ambasadorius įsitikinęs, jog būtent dėl naudingo pastarųjų metų bendradarbiavimo ir panašaus požiūrio į daugelį dalykų naujas Lenkijos premjeras D.Tuskas pirmuoju vizitu į užsienį nusprendė pagerbti Lietuvą.

– Lenkijoje jau kurį laiką dirba nauja vyriausybė. Ar ji keis užsienio politikos kursą?

– Kol kas mes, diplomatai, laukiame Lenkijos premjero D.Tusko ekspozė, per kurį ir bus nubrėžtos visos pagrindinės mūsų šalies užsienio politikos kryptys.

Galiu pasakyti tiek, kad Lenkijos politika nuo tada, kai 2004 metais įstojome į Europos Sąjungą (ES) ir kiek anksčiau – į NATO, turi aiškią euroatlantinę kryptį. Taigi mūsų užsienio politika jau apibrėžta ir didesnių pokyčių nebus. Gali keistis tam tikri akcentai bendraujant su kai kuriomis Europos šalimis, tačiau Europa ir toliau liks pagrindinė mūsų partnerė.

Duodamas pirmuosius interviu premjeras D.Tuskas sakė, kad stengsis gerinti Lenkijos santykius su Rusija. Tačiau tai priklauso ne tik nuo mūsų šalies, bet ir nuo Rusijos.

– Iš tiesų abiem mūsų valstybėms sunkiai sekasi rasti bendrą kalbą su Rusija. Kaip paaiškintumėte šią tendenciją?

– Yra tokia gera lenkiška daina „Šokti reikia dviese”. Manau, Lenkija turi daug noro normalizuoti santykius, grąžinti juos į buvusį lygmenį. Tačiau Rusija šokti su mumis, kaip su lygiaverčiais partneriais, regis, nepasirengusi. Rusijos politiniame gyvenime stinga suvokimo, kad Lietuva ir Lenkija – nepriklausomos ir lygiavertės valstybės.

– Ar pasikeitus valdžiai Lenkijoje gali kaip nors keistis Vilniaus ir Varšuvos santykiai?

– Manau, santykiai su jūsų šalimi išliks tokie pat geri kaip ir iki šiol. Neseniai Varšuvoje dalyvavau Lietuvos ir Lenkijos prezidentų Valdo Adamkaus ir Lecho Kaczynskio susitikime. Per šią viešnagę jūsų šalies vadovas kalbėjosi ir su D.Tusku. Susitikimas reikšmingas tuo, kad buvo pirmas naujam Lenkijos ministrui pirmininkui. Po pokalbio su V.Adamkumi praktiškai apsispręsta, kad pirmojo oficialaus užsienio vizito D.Tuskas vyks į Vilnių.

– Ką byloja D.Tusko pasirinkimas pirmiausia aplankyti mūsų šalį? Kaip jūs tai vertintumėte?

– Istoriškai dvišaliai mūsų valstybių santykiai buvo labai sudėtingi. Vieni istorikai bendrą istoriją vertina kaip klaidą Lietuvos nenaudai, kiti – priešingai, kaip Lenkijos nesėkmę. Kadaise vienas garsus lenkų istorikas paskelbė, kad sąjunga su Lietuva buvo pražūtinga Lenkijai. Esą mums reikėjo eiti į Vakarus, o ne žiūrėti į Rytus. Tačiau praeitį palikime istorijai, juk pastarieji metai parodė, jog tarpusavio santykiai, darbai, kuriuos kartu dirbame, – efektyvūs ir duoda naudos. Tiek prezidentas L.Kaczynskis, tiek naujas premjeras pabrėžia, kad mūsų valstybių santykiai labai geri ir reikia juos toliau plėtoti.

– Tačiau pastaraisiais mėnesiais ne viskas puikiai klostėsi dvišalių santykių srityje. Kai Lenkijos atstovai vėl atidėjo sutarčių dėl elektros tilto tiesimo pasirašymo procedūrą ir jūsų šalis pareikalavo daugiau elektros energijos iš naujosios atominės elektrinės, kai kurie mūsų politikai ir politologai prakalbo apie dvišalių santykių krizę.

– Manau, tai spaudos ir politologų šiek tiek išpūstas dalykas. Mūsų valstybės per ilgai gyveno sovietinio režimo sąlygomis. Tuomet buvo įprasta, kad jei šalių vadovai susitinka, būtinai reikia pasirašyti kokias nors sutartis, švenčių dienomis atidaryti naujus kelius ar gamyklas. Tačiau laikai pasikeitė, elektros tilto tiesimo klausimas – dviejų įmonių sandoris. Jis turi būti paremtas sveikais ekonominiais principais ir abiem šalims naudingas.

Taip pat noriu pažymėti, jog šiuo atveju reikia atskirti politiką nuo verslo susitarimų. Politiškai mes neabejojame, kad elektros tiltas tarp Lietuvos ir Lenkijos būtinas, bet nereikia pamiršti, jog tai – brangus projektas. Net gavus ES žadėtas lėšas mūsų šalims jis kainuos labai brangiai. Lietuva į tą projektą turės investuoti apie 261 mln. eurų (maždaug 900 mln. litų), o Lenkija – apie 442 mln. eurų (daugiau kaip 1,5 mlrd. litų). Tokios sumos įpareigoja itin atsakingai ir kruopščiai parengti dokumentus.

Dėl naujos atominės elektrinės statybos irgi viską galima labai paprastai paaiškinti. Lenkija norėtų gauti daugiau elektros energijos, nes mūsų energetinė sistema didelė. Nuomonių šiuo klausimu šalyje esama visokių. Kai kurie energetikai sako, kad mes, užuot dalyvavę naujos atominės jėgainės statyboje Lietuvoje, jau geriau investuotume į panašią elektrinę pačioje Lenkijoje.

– Kada galime tikėtis, kad sutartis dėl elektros tilto tiesimo bus pasirašyta?

– Visada prašau politikų šiuo klausimu nežadėti konkrečių datų. Juk susitarimus pasirašys ne jie, o įmonių atstovai. Nežinau, kada bus tai padaryta: gal iki Kalėdų, bet gal ir ne. Tačiau galiu garantuoti, kad sutartys dėl elektros tilto tiesimo tikrai bus pasirašytos. Į visą šį reikalą reikia žiūrėti kiek paprasčiau, nes lenkai tikrai suinteresuoti tuo klausimu.

– Kai kurios Lietuvos žiniasklaidos priemonės gąsdina, esą Lenkijos koncerno „PKN Orlen” valdoma „Mažeikių nafta” anksčiau ar vėliau atsidurs Rusijos rankose. Ar tokie svarstymai pagrįsti?

– Nupirkti galima viską, tik reikia turėti pinigų. Mūsų šalies kompanija juk irgi nusipirko „Mažeikių naftą”. Papasakosiu jums trumpą istoriją iš Airijos, kurioje anksčiau dirbau ambasadoriumi. Prieš kelerius metus, kai Airijos kompanijos, nupirkusios kelis Lenkijos bankus, atėjo į šalies rinką, panaši baimė sklandė ir pas mus. Tada kilo įtarimų, jog bankus airiai pirko vien tam, kad vėliau parduotų. Po šiai dienai airių įsigytas bankas – vienas didžiausių ir patikimiausių Lenkijoje.

Žinoma, energetika – valstybei jautresnė sritis, todėl numatyta daugybė garantijų, kad priimant svarbius sprendimus nebus apsieita be valdžios kontrolės. „PKN Orlen” prižiūri Lenkijos energetikos ministerija, ji turi savo atstovą ir „Mažeikių naftoje”. Be to, bendrovės pirkimo ir pardavimo sutartyje yra punktas, jog pirmumo teisę įsigyti naftos perdirbimo įmonę turi valstybė.

Kad ir kokios sklandytų kalbos, manau, „PKN Orlen” veiksmai įrodo, jog mes turime rimtų ketinimų dirbti Lietuvoje. Tai byloja ir milžiniškos investicijos į „Mažeikių naftos” remontą bei modernizavimą.

– Ką apie mus mano paprasti lenkai?

– Reikia pasakyti, kad mano tautiečiai tiesiog dievina jūsų šalį. Tai, jog lenkai sudaro bene didžiausią į Lietuvą atvykstančių turistų skaičių, tik patvirtina mano žodžius. Dauguma lenkų gerbia ir vertina Lietuvą už tai, kad ji sugriovė Sovietų Sąjungą ir greitai tapo demokratiška bei šiuolaikiška valstybe.

– Per rinkimų kampaniją kai kurie jūsų šalies politikai užsiminė norintys, jog Vilnius būtų prijungtas prie Lenkijos.

– Manau, nė vienas atsakingas ir rimtas Lenkijos politikas negalėtų nieko panašaus pasakyti. Lenkija neabejoja, kad Vilnius priklauso Lietuvai. Turime pamiršti panašias istorines žaizdas, nes dabar jau visi gyvename po bendru laisvos Europos stogu.

– Lenkai – didžiausia mūsų šalies tautinė mažuma. Kaip vertinate jų padėtį?

– Lietuvos gyventojams jokių priekaištų neturiu. Nors lenkų turistai plūsta į jūsų šalį, per metus užregistruojami vos keli chuliganiški išpuoliai. Man regis, lietuviai itin svetingi ir draugiškai nusiteikę lenkų atžvilgiu.

Tačiau Lietuvoje gyvenantys lenkai vis dėlto turi nemažai problemų ir rūpesčių. Skaudžiausias mums – žemės grąžinimo procesas. Gaila žmonių, kurie šimtą ar kelis šimtus metų turėjo žemės sklypus, o dabar negali jų susigrąžinti.

Dėl lenkiškų vardų ir pavardžių rašymo jau net nusibodo skųstis. Panašių problemų neišvengta ir tada, kai daugiausia lenkų gyvenamuose rajonuose norėta lenkiškai rašyti gatvių pavadinimus. Pažiūrėkite į Lenkijos lietuvius – jiems tokių kliūčių niekas nekelia. Lietuviai viską rašo kaip tik nori ir mums tai – ne problema.