Nors sveikuolių judėjimo banga šiandien, regis, atslūgo, Trakų rajono savivaldybės ekologas Kęstutis Petkūnas teigia, kad įsitraukimas į šį judėjimą anuomet jam išgelbėjo gyvybę.
Grūdinimasis ir maudynės šaltame vandenyje vyrui padėjo užmiršti ilgus metus kamavusį lėtinį bronchitą, ko padaryti nepavyko varstant Lietuvos ir užsienio gydymo įstaigų duris, tiesiog mintant antibiotikais.
K.Petkūnas nuo mažens dažnai sirgo plaučių uždegimu, kuris vėliau peraugo į lėtinį bronchitą. Liga dažnai paūmėdavo, ją gydyti tekdavo antibiotikais. „Gydytojai man sirdavo tuo metu – apie 1960-uosius – itin populiarų antibiotiką tetracikliną. Vaistus gerdavau ilgai, o poveikis būdavo menkas”, – prisimena vyras.
Tokia kankynė truko ne vienerius metus, kol pažįstami patarė išsitirti, ar ligos sukėlėjas jautrus tetraciklinui. Paaiškėjo, kad šis vaistas ligos paūmėjimą sukeliančių bakterijų neveikia. Tuomet buvo skirti kiti antibiotikai. Anot K.Petkūno, jie šiek tiek padėjo, bet liga vis tiek labai dažnai paūmėdavo. Vyras sirgdavo ir vasarą – užtekdavo išsimaudyti ežere ar jūroje, pūstelti šaltesniam vėjo gūsiui ir, žiūrėk, jau temperatūra. K.Petkūnas prisimena, kad atėjus rudeniui baimingai klausydavosi žinių apie prasidedantį gripą ir atslenkančius šalčius. Stengdavosi rengtis šiltai, bet tai negelbėdavo nuo ligos paūmėjimo. Jis prasidėdavo staiga. Per keletą valandų smarkiai pakildavo temperatūra, pradėdavo smarkiai mausti visą kūną. „Jei neišgerdavau antibiotikų, prasidėdavo plaučių uždegimas. Iš vakaro išgėrus vaistų, ryte temperatūra nukrisdavo iki normalios, tad nuėjus pas gydytoją, jis nerasdavo jokių ligos paūmėjimo požymių, nenorėdavo skirti nedarbingumo pažymos, laikydavo apsimetėliu, simuliantu”, – pasakojo K.Petkūnas.
Būtų tapęs invalidu
Ligai užsitęsus, vyras vykdavo į Vilniaus „Raudonojo kryžiaus” ligoninės, o vėliau – į Santariškių klinikų konsultacinę polikliniką. Anot pašnekovo, tuomet ten dirbęs gydytojas Remigijus Nargėla, dabartinis Santariškių ligoninės Pulmonologijos ir alergologijos centro vedėjas, niekada neatsisakydavo padėti, daugybę kartų gelbėjo praradus bet kokią viltį.
Sužinojęs, kad Jaltoje yra profesorius, sėkmingai gydantis plaučių ligas, K.Petkūnas nuvyko į šį kurortą. Lietuvis sunkiai pateko pas garsųjį specialistą, tačiau po rentgenoskopijos išgirdo profesoriaus verdiktą: „jums padėti negaliu”. Paaiškėjo, kad šis gydytojas operuodavo plaučius, kai diagnozuodavo bronchų išsiplėtimą. To pacientui iš Lietuvos jis nenustatė.
Vėliau K.Petkūnas dar vyko į Kijevą, tačiau neturint medikų nukreipimo konsultacijai, jo paprasčiausiai nepriėmė. Pažįstami pasiūlė važiuoti į Zaporožę.
Ten pateko į vietos ligoninę, tačiau nuo į veną suleistų antibiotikų sutriko širdies veikla. Namo grįžo dar sunkiau sirgdamas. Vyrui vėl teko gydytis sostinėje, R.Nargėlos vadovaujamame skyriuje.
Galiausiai medikai nutarė trisdešimt penkerių K.Petkūnui skirti III invalidumo grupę. Tačiau tuometė Trakų poliklinikos medicininės nedarbingumo komisijos pirmininkė nusistebėjo: kam tokiam jaunam, sveikai atrodančiam, vyrui jos reikia. Supykusi Respublikinei darbingumo komisijai užrašė: „Siunčiamas ligoniui reikalaujant”. Aišku, su tokiu siuntimu nedarbingumo grupės neskyrė. „Ir gerai pasielgė. Kitaip greičiausiai iš tiesų būčiau tapęs invalidu. Netrukus susipažinau su sveikuoliais ir pamiršau savo ligą”, – šypsosi pašnekovas.
Išdrįso pulti į rudeninę jūrą
Prieš dvylika metų atostogaudamas Palangoje perskaitė skelbimą, kviečiantį pavalgyti Palangos sveikatos mokykloje. „Vakarienė buvo įspūdinga: šaukštas daigintų kviečių ir arbata. Nors tą vakarą miegoti nuėjau alkanas, bet smalsumas vertė ten sugrįžti. Pusryčiai buvo panašūs į vakarienę – kopūstų ir morkų salotos bei arbata”, – prisimena K.Petkūnas.
Pradėjęs maitintis sveikuolių valgykloje susidomėjo ir paskaitomis apie sveiką gyvenimo būdą, padedantį įveikti ligas. Vyras nusprendė išbandyti sveikuolių mokyklos lektorių rekomenduotą būdą – maudynes rudeninėje jūroje. Sveikatos mokyklos vadovas Dainius Kepenis tikino, kad po tokių maudynių niekas nesusirgdavo, nepaūmėdavo lėtinės ligos. Pažiūrėjęs, kaip pasimankštinę visi drąsiai puola į jūrą ir linksmi grįžta į krantą, niurktelėti į šaltą vandenį ryžosi ir K.Petkūnas.
„Prabėgo visa diena, naktis, ir nieko neatsitiko. Kitą dieną, nors pūtė stiprus šaltas vėjas ir ėmė lyti, vėl įlindau į jūrą. Plaukiojau ir netikėjau pats savimi. Negi tai aš, kuris bijojo mažiausio skersvėjo, peršalimo, kuris neišeidavo iš medicinos įstaigų, portfelyje nuolat nešiojosi antibiotikų?”, – prisiminė pašnekovas.
Subūrė kitus
Pagal Palangos sveikatos mokyklos rekomendacijas vyras siekė pakeisti gyvenimo būdą. Net buvo pradėjęs vegetariškai maitintis. Bet tokiam maistui ruošti reikėjo daug laiko, darbe tekdavo beveik badauti, nes valgyklose tokio maisto negamindavo, tad vegetarizmo teko atsisakyti. Tačiau kasdieniam šaltam dušui ir mankštai gryname ore vyras liko ištikimas.
Dirbdamas Trakų rajono savivaldybėje, tapo sveiko miesto projekto, įtraukusio rajono mokyklas ir darželius, koordinatoriumi, o 1996 m. Trakuose surengė pirmąsias rajone žiemos maudynes. Jos vyko Galvės ežero eketėje. „Pats anąkart nesimaudžiau, o interviu televizijai daviau stovėdamas prie eketės su paltu. Tai pamatęs tuometis Trakų rajono meras Kęstutis Vaitukaitis pasikvietė mane ir pareiškė, kad jei kitais metais nesimaudysiu eketėje, neskirs lėšų žiemos maudynių renginiui”, – prisiminė pašnekovas. Kitoms žiemos maudynėms rengęsis visus metus, šoko į eketę kartu su visais sveikuoliais. Tuomet tokios maudynės buvo labai populiarios, jose dalyvaudavo per pusšimtį sveikuolių. K.Petkūno iniciatyva, rajone įsisteigė ne vienas sveikuolių klubas. Kartu su kitais trakiškiais vyras dalyvavo renginyje Palangoje, kai buvo bandyta pasiekti masiškiausių žiemos maudynių pasaulio rekordą.
„Tapau tarsi kitu žmogumi. Nuo to laiko, kai susipažinau su Palangos sveikatos mokyklos veikla, žiemą net nenešioju šaliko, pirštinių, vaikštau atsilapojęs paltą. Kai išgirstu kalbas apie gripą, pirma galvon šovusi mintis būna: „man jis negresia „. O juk anksčiau tik ir mąstydavau, kaip nuo jo apsisaugoti”, – sako K.Petkūnas.
Maudynės lediniame vandenyje – ne visiems
Vėliau sveikuolių veikla po truputį ėmė blėsti. LŽ pašnekovas prisipažįsta nebevadinąs savęs sveikuoliu. Dėl užgriuvusių rūpesčių bei laiko stokos jau maždaug metus jis apleidęs šalto vandens procedūras. „Taip atsitinka, matyt, ne vienam, – svarsto jis. – Kilus mirtinam pavojui, sutelkiau visas jėgas ir įveikiau sunkią negalią, tačiau ligai aprimus – lėtinis bronchitas neišgydomas – nebebuvo taip svarbu rūpintis savo sveikata”.
Beje, šiandien K.Petkūnas kitiems rekomenduotų ne visus sveikuolių grūdinimosi metodus. „Ne visiems tinka maudynės lediniame vandenyje. Manau, žiemą geriau apsilieti šaltu vandeniu, nes efektas panašus, o kūnas ne taip atšąla. Pradėti grūdintis reikia pamažu. Pirmiausia būtina atlikti mankštą, kol kūnas apšyla ir nebaisu nerti į vandenį. Praktikuojant apsiliejimus, pirmiausia stovint ant žemės ar sniego basam, reikia vandeniu sudrėkinti pakaušį, taip suaktyvinant refleksus, ir tik tada pradėti vandens procedūras. Po maudynių verčiau ne šluostytis rankšluosčiu, o vėl mankštintis tol, kol nuo kūno išgaruos vanduo, ir tik tuomet apsirengti”, – pataria K.Petkūnas, savo praktikoje daugiausiai naudodamasis garsaus rusų sveikuolių mokytojo Ivanovo patarimais.