Pastaruoju metu vis aktualesnis klausimas: „Ar Kirkilo vyriausybė silpna?” Atsakydami dvaro žurnalistai atkakliai tvirtina, kad „ligonis gyvens”, oponentai rodo pirštu į smingančius premjero reitingus, didėjantį žmonių nepasitenkinimą kylančiomis kainomis, įprotį žadėti visiems viską.
Premjero rytas skiriasi nuo vakaro – ir ne ta prasme, kaip rusiškoje patarlėje „rytas už vakarą protingesnis”. Žurnalistai jau daro išklotines, ką premjeras sakė prieš pietus, po pietų, pavakary ir prime time televizijoje. Žurnalistai jau priprato, kad premjeras vis daugiau savo gausaus kalbėjimo skiria aiškinti, esą ankstesnė jo šneka buvusi ne taip suprasta, iškreipta „trukdytojų” ar kad premjeras apskritai pastaruoju metu nieko „tokio” nesakė ir dabar nekalba.
Kirkilo prasitarimas, kad nacionalinio investuotojo, liaudyje žinomo trigalvio slibino vardu, planą pateikė „geroji teta” „Maxima”, išprovokavo tipišką paneigimų seriją, kurią būtų galima apibendrinti „Dviračio šou” peliuko Sūrskio parafraze: „Geras planas. Laukiau tokio plano. O apie kokį planą kalbate?”
Tačiau trigalvis slibinas, kaip niekas kitas, demaskavo premjero silpnumą iš esmės – išryškino G.Kirkilo nesugebėjimą atsispirti bent kiek stipresniems interesams. Ką daro premjeras, kai „Maximos” maksimalistai – tie, kuriems reikia visko ir iškart – pateikia Vyriausybei trigalvio slibino užsakymų lapą? Premjeras atsako, kaip sename anekdote Lenino mauzoliejaus sargybinis atsakė rublį davusiam gruzinui: „Jums Leniną išnešti ar malonėsite užeiti?” Trigalvis slibinas gražiai trina iš kolektyvinės atminties Kirkilo nekorumpuotumo mitą.
Norint pavaizduoti branduolinės jėgainės statybą, neužtenka kelių energingų televizijos šou, kelių užsakytų paklodžių „valstybinėje” spaudoje ir gąsdinimų, jog pritrūks elektros ir Lietuva liks priklausoma nuo Rusijos energetikos. Be propagandos, tokiam projektui (net jei tai amžiaus afera, kaip tvirtina Raimundas Kuodis) reikia nuveikti konkrečius darbus – suformuluoti užduotis turto vertinimui, numatyti projektavimo darbų grafikus, reikalingos įrangos pirkimą, užtikrinti tarptautinio lygio derybas ir panašiai.
Į valstybės kontrolės klausimą, kodėl neparuošti namų darbai ruošiantis deryboms su privačiu investuotoju, premjeras atsako kaip pirmaklasis – „aš ruošiau”. Taigi Algirdas Brazauskas teisingai mano, kad trigalvis slibinas negali žlugti, nes negali žlugti tai, ko nėra.
Negalima daug tikėtis iš premjero, kurio pagrindiniam patarėjui per petį žiūri rusiškos vėžės geležinkelio mėgėjų draugija. Tai Piotras Vojeika (sakoma, kad 49 proc. „Dujotekanos” ir visas 100 proc. KGB praeities), Rimandas Stonys (sakoma, kad tik 28 proc. „Dujotekanos”). Dar yra „verslo” partneriai Maskvoje (Vladimiras Jakuninas ir kiti generolai) – jei tikėti Seimo nacionalinio saugumo komiteto VSD tyrimo medžiaga, kurios kol kas dar niekas nepaneigė.
Ir nereikia pamiršti, kad premjero patarėjai – jokie ne strategai, o geležinkelių privatizavimo, „Kazmunaigazo”, žemės išteklių mokesčių ir dujų kainų specialistai. Todėl nenuostabu, kad niekas nežino šios Vyriausybės nuopelnų švietimo ar sveikatos apsaugos reformų srityje, užtat ji istorijoje liks kaip Vyriausybė, kuri gimdė (yra vilties nesėkmingai) trigalvį slibiną.
G.Kirkilo palaikymo komandos politika yra savitarpio pagalbos spaudos klubuose kartoti, koks nuostabus premjeras vidury ratelio, o nepritariančiuosius „krikštyti” Rusijos ranka ir konservatorių kurmiais. Tačiau viešųjų ryšių receptas „gink savus ir mušk svetimus” aiškiai išgyvena žanro krizę – savi panikuoja vis labiau, o svetimi bijo vis mažiau.
Gero premjero duona – sveikas protas, aiškūs sprendimai ir sugebėjimas juos vykdyti, o ne pilstyti iš tuščio į kiaurą tikintis, kad viskas kaip nors savaime susitvarkys. Tačiau Vyriausybėje savaime niekas nesitvarko – jei netvarko premjeras, tvarko „strateginiai” patarėjai ir „maximalistai”.
Trigalvio slibino aferos demaskavimas gali būti tas arkliukas, ant kurio Andrius Kubilius galėtų atvesti konservatorius į pergalę rinkimuose. Pradžia padaryta – konservatoriai buvo pirmieji, kurie suabejojo trigalvio slibino vertinimu. Tačiau A.Kubiliaus budinčios frazės „silpna Vyriausybė” nebeužtenka. Aiškiai matyti, kad ši Vyriausybė ir šis premjeras nesustiprės niekada, vadinasi, laikas skelbti ją neįgalia ir išvaduoti nuo per sunkių pareigų.
A.Kubiliui metas galutinai išsigydyti 2K sindromą ir pasakyti garsiai – didžiausia branduolinės jėgainės statybos kliūtis yra G.Kirkilas, todėl jis turi trauktis. A.Kubilius gali pasiūlyti socdemams išspręsti savo premjero „atitikimo pareigoms” klausimą – grąžinti Zigmantą Balčytį ar skirti Juozą Oleką. Kandidatų daug, įskaitant jau bangas keliantį Vytenį Andriukaitį. Net A.Brazauskas su visomis „Draugysčių”, EBSW ir „Alitos” uodegomis trigalvio epochoje atrodo švaresnė alternatyva. Apie solidumą ir kalbos nėra – AMB branduolinės statybos vandenis būtų praplaukęs kaip anglų linijinis laivas.
Sūrskis taip pat būtų geresnis premjeras, nes jis už G.Kirkilą iš esmės pranašesnis – yra nuoširdus, ir todėl jį myli tauta. G.Kirkilo nemyli niekas, išskyrus „valstybininkus” – kurie jo irgi nemyli, ir pames, kai tik ras geresnį atlikėją.
Dvaro kasandros šaukia „kas po to?” Ogi nieko baisaus, – arba kitas socdemų premjeras, arba pirmalaikiai rinkimai. Nes pirmalaikiams rinkimams reikia paprasto dalyko – socdemų ir konservatorių susitarimo. Ir nereikia sakyti, kad rinkimų nenori Seimas – rinkimų nenori socdemai, kol Vyriausybei vadovauja G.Kirkilas.