Nors kaimo turizmas – perspektyvus verslas, kaimo verslininkams mėgautis sėkme nėra kada. Šiame versle vis aštrėja konkurencija ir nuolat tenka sukti galvą, kuo sudominti turistus, kad jie nepravažiuotų pro šalį.
Tad kaimo turizmo versle jau kalasi pirmieji kooperavimosi daigai – poilsio kaime paslaugas ir pramogas ima siūlyti ne tik atskiros šiuo verslu užsiimančios sodybos, bet į verslą įtraukiama vis daugiau bendruomenės narių.
Ne per seniausiai patvirtintoje Nacionalinės turizmo plėtros 2007-2010 metų programoje, be kita ko numatyta, remti kaimo turizmo ir tradicinių amatų plėtrą, plėtoti Lietuvos turizmo rinkodarą, skatinančią atvykstamąjį ir vietinį turizmą, aktyvaus poilsio turizmo infrastruktūrą.
Kooperacija – naudinga
Kaimo turizmo paslaugų kooperavimosi pavyzdžiu tampa Klaipėdos rajono Lapių ir Žvelsėnų gyventojai. Į šiuos kaimus tarp įspūdingų Minijos upės slėnių vyksta pailsėti ne tik šeimos su vaikais, draugų ar giminių kompanijos, bet ir autobusais atvežami kruizų turistai iš Klaipėdos.
„Šiose apylinkėse yra šešios šeimos, kurios užsiima kaimo turizmo paslaugų teikimu: pirčių, apgyvendinimo, vandens turizmo inventoriaus nuoma, išvykų gamtoje ir renginių organizavimu. Pavyzdžiui, į vieną sodybą atvykus poilsiautojams, jiems pasiūlomos ir kitos sodybos paslaugos – tarkim, paplaukiojimas upe baidarėmis. Be to, prie šios veiklos prisideda ir kiti gyventojai, nes vietinė bendruomenė yra labai aktyvi. Turizmo entuaziastai planuoja išsileisti ir atskirą informacinį leidinį apie poilsio bei turizmo galimybes šiuose kaimuose”,- sakė Gargždų turizmo informacijos centro direktorė Daiva Buivydienė.
Kooperavimasis turizmo paslaugų sferoje ne tik didina pelną, bet kasmet leidžia teikti vis daugiau tokių paslaugų, kurių pageidauja turistai.
Sezonas – visus metus
Prieš gerą dešimtmetį keliaujant po Vokietiją, teko pamatyti mūsuose anuomet dar neregėtą dalyką – šieno viešbutį. Tai buvo tiesiog daržinė su ant šieno įrengtomis nakvynės vietomis. Viešbutis nestokojo ištroškusiųjų kaimo egzotikos. Panašių paslaugų jau seniai siūloma ir pas mus. Pavyzdžiui, nakvynė buvusioje malkinėje ar senovinėje klėtelėje.
„Norinčių miegoti ant senos lietuviškos krosnies tikrai nestinga”,- šypsojosi Antanas Bučys, etnografinės sodybos Žvelsėnuose šeimininkas.
Šioje sodyboje senojo lietuviško rėžinio kaimo dvasia jaučiasi kaip niekur kitur. Jau pats šeimininkas pasitinka svečius, pasipuošęs šiaudine skrybėle, lininiais marškiniais. Medinėje troboje ir pirtelėse, įsikūrusiose Minijos slėnio kraštovaizdžio draustinyje, poilsio kaime mėgėjų netrūksta ištisus metus. Didesnę turizmo infrastruktūros plėtrą čia riboja aplinkinių saugomų teritorijų statutsas. Tačiau tiems, kam reikia tyro oro, ramybės ir gražios gamtos, tikrai ras čia ką veikti.
Nors šios sodybos šeimininkai neturi vandens turizmo inventoriaus, tai – ne problema, nes jau ne vienerius metus A. Bučys bendradarbiauja su kitos kaimo turizmo sodybos šeimininku Gintautu Rusteika, įsikūrusiu Lapiuose.
„Užsimano mano svečiai baidarėmis paplaukioti, tuoj skambinu Gintui”, – sakė A. Bučys.
Vandens turizmo rajone pradininkas G. Rusteika sako, jog sezonas jiems su vasara nesibaigia.
„Organizuojame ekstremalius plaukimus baidarėmis rudenį, pavasarį ir žiemą Žvelsos upeliu, kuris tokiu metu tampa panašus į sraunią kalnų upę. Norinčių išbandyti šią pramogą yra pakankamai. Dar viena pramoga – šaudymas iš lankų, įvairios šventės. O vasarą organizuojame ne tik plaukimus Minijos upe, bet ir turistinius žygius po apylinkes”, – pasakojo G. Rusteika.
Šių sodybų šeimininkai poilsiautojų maitinimu neužsiima, tačiau būtinai pavaišins pačių pagaminto pienių vyno taurele, naminiu sūriu, kvapnia žolelių arbata. Pasak G. Rusteikos, į kaimo turizmo paslaugų verslą pamažu įsitraukia ir kiti bendruomenės nariai.
„Vasarą išties sulaukiame daug norinčių plaukti baidarėmis ir kanojomis Minijos upe. Šalia upės gyvenantys žmonės taip pat gali gauti papildomai pajamų, siūlydami turistams nakvynės vietas, paruošdami malkų, tvarkydami aplinką. Manau, ateityje tokių paslaugų tik daugės”,- įsitikinęs G. Rusteika.
Svečiams – amatų kiemelis
Gražiai svečius priimti moka ir Agluonėnų seniūnijos žmonės. Seniai žinomos ir lankomos Jono Čepo, Petronėlės Račkauskienės turizmo sodybos gamtos prieglobstyje. Tačiau ir visa bendruomenė nesnaudžia. Jeigu reikia galima, pavyzdžiui, svečiams suorganizuoti nuotaikingą Agluonėnų klojimo teatro spektaklį arba surengti senųjų liaudies amatų kiemelį, ekskursiją po apylinkes.
„Agluonėnus daug kas vadina pirčių kraštu. Jų išties daug, tačiau ir kitokių pramogų, poilsio paslaugų pas mus nemažai. Kaimo turizmas vis populiarėja, siūloma vis daugiau paslaugų. O ir pasižvalgyti yra į ką. Vien ko vertas išlikęs Mažosios Lietuvos kultūros paveldas: bažnyčios, sodybos, kapinaitės – jį išties verta pamatyti”,- sakė Agluonėnų seniūnė Laima Tučienė.
Kad norinčių ilsėtis, pramogauti, švęsti įvairias progas ar sukaktis kaime kasmet daugėja, matosi akivaizdžiai. Pavyzdžiui, per keliolika metų agluonėniškio J. Čepo kaimo turizmo sodyba nuo mažutės karčemos išaugo iki poilsio – pramogų komplekso: pirčių, viešbučio, banketinių salių su nakvynės nameliais.
Agluonėnų seniūnija sulaukia dar nemažai ir vadinamųjų nostalgijos turistų iš Vokietijos, lankančių savo gimtąsias vietas. Pasak Vanagų liuteronų bendruomenės pirmininko Manfredo Sprogio, į gražiąją Vanagų kaimo bažnytėlę, atsatatytą bendruomenės jėgomis, nemažai atvažiuojama ir susituokti.
Gali būti, kad ateityje dar vienu traukos centru Agluonėnuose taps senoji etnografinė sodyba – unikalus medinės architektūros statinys, kurių rajone išlikę labai mažai. Gargždų krašto muziejus, kurio globon ši sodyba perėjo šiemet, parengė paraišką vienam iš Europos Sąjungos paramos fondų su prašymu skirti 20 tūkst. eurų šios sodybos restauravimui ir pritaikymui platesnei kultūrinai bei bendruomeninei veiklai. Jeigu pavyktų gauti paramą, Agluonėnų etnografinėje sodyboje būtų įrengtas Europoje labai populiarus muziejus po atviru dangumi – vadinamasis skansenas