Camilla Hoitenga ir dvi moterų kompozitorių premjeros

„Moterys atkūrė bemaž prarastą kontaktą su publika, rašydamos muziką ne kai kuriems kitiems klausytis, bet kiekvienam” – teigia muzikologė Asta Pakarklytė, remdamasi Susan McClary bei Kyle Ganno darbais („Literatūra ir menas”, 2005-11-04 nr. 3069). Tarsi pripažindama šį moterų kūrybos pranašumą, fleitininkė Camilla Hoitenga su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru lapkričio 22 d. greta klasikinių vyriškų veikalų fleitai pristato dvi moterų kompozitorių premjeras: Ramintos Šerkšnytės „Vaikiškas pjeses” bei japonų kilmės vokiečių kompozitorės Malikos Kishino „Himmelwarts/vers le ciel” fleitai ir orkestrui.
Fleitininkė Camilla Hoitenga priklauso Vakarų muzikos virtuozų elitui, tad esame tikri laimės kūdikiai, galėdami pasiklausyti jos gyvo, spontaniško ir savito grojimo dar kartą. Tai viena iš nedaugelio artisčių, kuri, turėdama visa, kas garantuotų sėkmę „meinstrimo” scenoje – techniką, artistiškumą, prigimtinį imlumą bei puikią atmintį, pasuko kur kas rizikingesniu šiuolaikinės muzikos propagavimo keliu. Prieš dvejus metus pirmą kartą apsilankiusi Lietuvoje Camilla pasakojo, kalbinama Živilės Stonytės, kad naujovių trauką jautė nuo pat vaikystės ir mėgsta groti nebūtinai šiuolaikinę muziką, bet tiesiog tai, kas būtų jai šviežia. („Septynios meno dienos”, 2005-10-28 nr. 681) Taigi, jai būnant scenoje nėra jokios tikimybės išgirsti kažką girdėta, įprasta ar juo labiau – nuvalkiota. Camilla garsėja kaip viena madingiausių ir kūrybiškiausių šiuolaikinių menininkių, ženkliai praplėtusi fleitos galimybių arsenalą ir daranti įtaką dabartiniam fleitos repertuarui: daugybė kompozitorių kuria specialiai Hoitengos atlikimui, veikiami jos muzikinės mąstysenos ir konsultuodamiesi su ja.
Ramintos Šerkšnytės „Mažojo princo pasakų” premjerai sunku palinkėti jautresnės, labiau įsigilinančios į tekstą interpretatorės. Tebekylanti ryški lietuvių kompozitorės žvaigždė, be abejonių, verta bendradarbiauti su tokia žymia atlikėja. Tiktai iškyla pavojus premjeriniu atlikimu nustatyti nebepasiekiamą interpretacijos etaloną ir atbaidyti lietuvių atlikėjus, atimant iš naujo gimusio kūrinio ateitį. O galbūt, atvirkščiai, Camillos šio teksto perskaitymas įkvėps lietuvių fleitininkus atrasti savąją, lietuvišką „Mažojo princo pasakų” viziją?
Tokia dilema nekyla, mąstant apie Malikos Kishino kūrinio premjerą. Japonų kilmės vokiečių kompozitorės kūrinio pusiau itališku pavadinimu pasaulinę premjerą atliks olandų kilmės gimusi JAV vokiečių fleitininkė su lietuvių orkestru Lietuvoje. Kompozitorės kosmopolitiškumą taip pat atskleidžia jos biografija: studijos gimtojoje Japonijoje ir Prancūzijoje, kelionės po Europą… Nuolatos dalyvaujančiai tarptautiniuose festivaliuose bei pelniusiai garbingų apdovanojimų (tarp jų – Japonijos muzikos konkurso laureatės vardą) kūrėjos inspiracijų laukas – platus, kaip ir jos meninės patirtys, tad skambėsiančio kūrinio pobūdis kol kas paslaptingas ir žadinantis smalsumą.
Kaip atsvara bei kontrastas moderniam ir nenuspėjamam moteriškos kūrybos premjerų skambesiui programoje skambės harmoningi, racionalūs, tobuli ir darnūs vyrų klasikų kūriniai: K. V. Gliuko Sinfonija G-dur, L. Bocherini Sinfonija D-dur ir C. Ph. E. Bacho Koncertas fleitai ir orkestrui d-moll.
Camilla Hoitenga geba ištrinti epochų ribas. Ką ji bepaskleistų skambėti, tai bus virpulingas, šiandienos aktualumu plazdantis garsas – gaivus ir jaudinantis. Ji yra labai impulsyvi, ekstravertiška, trokštanti kontakto su klausytoju muzikė. Patirsiančio muzikavimo drauge su ja džiaugsmą dirigentui Donatui Katkui, išgirdus ją primą kartą, išsprūdo vienintelis komentaras: „Geriau groti – tiesiog neįmanoma…”