Jono Arčikausko sukurtas spektaklis „Jėga” – tai vyriškai aštri istorija apie žmones, nesugebėjusius suvaldyti savo laisvės.
Skrajojantis teatras Vilniaus mažajame teatre parodė savo naujausią spektaklį – Kanados dramaturgo Jasono Patrico Rothery pjesę „Jėga”. Spektaklio režisierius, dailininkas, vaizdo projekcijos autorius – J.Arčikauskas, kompozitorius – Giedrius Puskunigis. Vaidina aktoriai Andrius Bialobžeskis, Irmantas Jankaitis, Nerijus Gadliauskas. Tačiau spektaklio tikriausiai nė nebūtų, jei pjesės iš Kanados nebūtų atvežęs ir išvertęs Sakalas Uždavinys. Apie dešimtį metų užjūry gyvenęs S.Uždavinys jau pastatė šią pjesę Vankuveryje. Ir Skrajojančiame teatre ketino statyti, tačiau sutrukdė darbai kine bei televizijoje. Taip visi didžiausi „Jėgos” kūrybiniai dalykai teko J.Arčikauskui. Per tris savaites sukurtas spektaklis jau parodytas tris kartus.
Ne tik ypatingai auditorijai
Spektaklis pristatomas su neįprasta paantrašte, kad tai – kalinių socializacijai skirtas kūrinys, dalyvaujantis tarptautiniame projekte. „Jėga” jau parodyta Vilniaus pataisų namuose Sniego ir Rasų gatvėse. „Ketinome spektaklį parodyti ir Lukiškėse, tačiau kalėjimo valdžia atsisakė teatro. Nusprendė, kad kaliniai jo nenusipelnė. Nežinau, gal ten griežtesnė tvarka”, – LŽ kalbėjo S.Uždavinys. Skrajojančio teatro direktorius ir prodiuseris Jonas Vaitiekaitis papasakojo apie ketinimus spektaklį rodyti ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Estijos kalėjimuose. Deja, nepavyko sukaupti toms gastrolėms būtinų lėšų, tad, Danijos kultūros institutui parėmus, tikisi pasikviesti į Lietuvą danų psichologus. Mat Danijoje yra tradicija ir nemenka patirtis rodyti spektaklius kalėjimuose, net kurti juos su kaliniais. J.Vaitiekaitis įsitikinęs, kad mūsų socialiniams darbuotojams būtų įdomūs ir naudingi susitikimai su danais, bendri spektaklio aptarimai su svečiais ir nuteistaisiais.
„Jėga” – nekomercinė pjesė, todėl ji tikrai nesudomintų nė vieno iš trylikos Lietuvos valstybinių teatrų, – LŽ kalbėjo J.Vaitiekaitis. – Žinau, nes 42 metus dirbau Jaunimo teatre. Taip pat žinau, kad šią pjesę būtinai reikėjo pastatyti. Juk kasdien – diena iš dienos – didėja agresija tarp žmonių.”
Pirmieji spektakliai, po jų vykę pokalbiai ir „Jėgos” aptarimai su nuteistaisiais įkvėpė direktorių ieškoti pinigų kelionėms į visus Lietuvos pataisos namus bei Lukiškių kalėjimą. Pinigų šioms gastrolėms menininkai ieško patys, nes, pasak pašnekovo, Kalėjimų departamentas – tik dvasinis rėmėjas. Tikimasi, kad sausio mėnesį „Jėga” grįš ir į Mažojo teatro sceną. Tuomet į spektaklį bus kviečiami vyresniųjų klasių moksleiviai.
C bloke
„Kodėl žmonės daro nusikaltimus? Todėl, kad jie nemoka suvaldyti laisvės. Jie jaučia neapykantą laisvei… Jei mylėtum, būtum laisvas, – sako A.Bialobžeskio herojus Kurtas. – Dėl visko kalti mes patys.” Kurtas daug žino. Todėl jis – nenuilstamai šnekantis, nuo bet kokio darbo meistriškai „nusimuilinantis” C bloko kalinys, rezgantis slaptą pabėgimo planą. Kalba apie jį Tabletei (akt. I.Jankaitis), kuris, regis, dėl niekniekio – ne ten nusispjovė – pateko už grotų. Ir zonoje šis, daug visiems gero darantis žmogelis, patiria vien nesėkmes. „Niekada nebuvau įvertintas…” – verkšlena Tabletė, žinantis, jog jau tą vakarą jį „sumals”. Net Bertas (akt. N.Gadliauskas), kalinys, išsitarnavęs sotų maistą ir savaitgalius „ne zonoje”, regis, nesuvaldė šios savo laisvės – per tuštybę ir pasipūtimą įkliuvo į Kurto žabangas.
Ryškus, įtikinamas ir labai vyriškas trijų kalėjimo paženklintųjų bendravimas, įdomu jį stebėti.
Ne tik žiūrovui. Per visą spektaklį C bloko žmones budriai pro akutę stebi (kaip ir dera kalėjime) kažkieno akis. Išraiškingas žvilgsnis – beveik dar vienas personažas. Tai J.Arčikausko sumanymas. Kaip ir šviesos kvadrai, tapę kameros gultais, ar didžiulis baltas, ant grandinės kybantis rutulys. Sunkus kaip Sizifo akmuo ir kaip… laisvė?
Tarsi molis
Pasak S.Uždavinio, pjesės autorius, jo bičiulis J.P.Rothery „Jėgą” parašė per keletą naktų. Po to, kai kritikai nepelnytai suniekino jo ankstesnį kūrinį. „Todėl ir parašė pjesę apie vertinimo kriterijus: kas turi teisę vertinti žmogų, o kas ne, – pasakojo S.Uždavinys. – Pastatymas Vankuveryje linksmesnis nei Vilniuje. Ten net užuominos nebuvo į kalėjimą – tik sąlyginė erdvė, iš kurios negalima išeiti. Vilniuje spektaklis kitoks, nes skiriasi mūsų patirtis, esame perėję per „mėsmalę”. Kanadiečiai lietuviško spektaklio nesuprastų.”
„Manau, todėl, kad autorius parašė tai, ko nė pats nesuvokia,” – įsitikinęs J.Arčikauskas. – Pjesė tikrai ne dramaturgijos šedevras. Ji mums buvo tarsi molis. Ši medžiaga suteikė galimybę kalbėti apie tai, kas rūpi, skauda. Manau, pavyko, nes labai puikiai dirba aktoriai, jie jaučia šio bendro darbo prasmę.”