Kosovo albanai, prieš aštuonerius metus kovoję su Serbija dėl nepriklausomybės, šiandien, atrodo, nelabai džiaugiasi, jog jų svajonė tuoj išsipildys.
Daugiau kaip pusė jų nesivargino dalyvauti šeštadienį vykusiuose rinkimuose, nors ir žinojo, kad gali išsirinkti tuos lyderius, kurie per mėnesį ar du paskelbs provincijos nepriklausomybę.
Kosovas nesvarsto, ar reikia nepriklausomybės. Tačiau suvokimas, jog ji nepasiūlys stebuklingo vaisto nuo ekonomikos krizės, seniai užgesino ankstesnę euforiją.
„Žmonės nusivylę, – tvirtina vietos laikraščio redaktorius Beratas Buzhala (Beratas Bužala). – Taip yra dėl ekonominės padėties. Nėra vandens, elektros, nėra darbo”.
Parduotuvės ir smulkių verslininkų įmonės pastaruosius keletą metų jau šviečia neono lempomis tose pačiose gatvėse, kur kadaise stūksojo smėlio maišais apkrauti serbų milicijos kontrolės punktai, o įbauginti albanai stengdavosi tamsoje prasmukti nepastebėti.
Dabar centrinė Motinos Teresės gatvė virto gražiai sutvarkytu pėsčiųjų bulvaru, jis išgrįstas importiniu kinišku granitu ir apsodintas medžiais.
Tačiau didžioji sostinės Prištinos dalis vis dar apleista ir apšnerkšta. Prirūkytose kavinėse kartu su dūmais ore kybo nuobodulys – 60 proc. provincijos gyventojų neturi darbo ir nepanašu, kad kavinės greitai ištuštėtų.
„Per pastaruosius trejus metus niekas nepasikeitė gyventojų labui. Tik kai kurie vyriausybės žmonės tapo turtingesni”, – sako B.Buzhala.
REIKALINGA PRIEŽIŪRA
Kosovas visada buvo skurdus senosios Jugoslavijos kampelis, čia dešimtmečius tęsėsi kovos tarp stabiliai augančios etninių albanų mažumos ir serbų valdžios, kuri stebėjo šį demografinį faktą kaip pasikėsinimą į savo senosios tėvynės žemes.
1999 metais Serbijos pradėtas vykdyti karinis susidorojimas su albanų sukilėliais buvo sustabdytas jėga Vakarų valstybių, kurioms to jau pasirodė per daug. Prireikė panaudoti NATO pajėgas, kad būtų užkirstas kelias kraujo liejimui, kadangi daug mėnesių trukusių žodinių perspėjimų niekas nepaisė.
Nuo to laiko provinciją administruoja Jungtinės Tautos (JT), jų visur esantys baltieji visureigiai tapo beveik nekenčiamu nežinomybės simboliu: kas ateityje laukia Kosovo – protektoratas ar tikras valstybingumas?
Šiaurinėje miesto dalyje morališkai pasenusi anglimi kūrenama elektrinė temdo horizontą dūmų debesimis. Elektros tiekimo pertrūkiai yra tapę kasdienybe, kilnojamieji generatoriai – būtinu namų apyvokos reikmeniu.
Bet tai nereiškia, kad negali būti dar blogiau, kol padėtis kada nors pradės gerėti, net jeigu vienašalė Kosovo nepriklausomybės deklaracija, kuri gali būti paskelbta per porą mėnesių, sulauktų greito pripažinimo.
Serbija, kuri nė nemėgina susitaikyti su savo provincijos netektimi, aršiai priešinasi atsiskyrimui ir gali imtis skausmingų priemonių – pavyzdžiui, blokuoti pripažinimą, prekybą, sienas, elektros tiekimą, telefono ryšį ir bet ką kita, kam tik gali turėti įtakos.
Tad nepriklausomybės paskelbimo šventė susidurs su rimtu pasipriešinimu. Kosovo laukia ilgas kelias į klestėjimą, kurį gali suteikti Europos Sąjunga. Tačiau kol kas Kosovo gyventojai sulauks naujų baltų ES visureigių – vietoj tų, kuriais anksčiau važinėjo JT atstovai.