Egipto miestas Aleksandrija į pasaulio istoriją įeina dėl savo švyturio, kuris yra vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Ko gera, po praėjusios savaitės tragedijos Lietuvos Aleksandrija į mūsų šalies istoriją įeis ne tik kaip vyskupo Aleksandro Sapiegos garbei skirta teritorija, bet kaip įskaudintos Lietuvos simbolis.
Galėtume sakyti, kad įvyko nelaimė, ir tiek. Juk kasdien Lietuvoje kas nors žūsta, miršta. Maža to, kartais susidaro įspūdis, kad esame su tuo apsipratę, kad mirtis mums virto rutina, nes be jos neįsivaizduojame savo laikraščių ir naujienų laidų. O nuo šūkio „Stop karui keliuose!” yra pasidarę taip koktu, jog pradeda atrodyti, kad daliai vairuotojų tai sukelia atvirkštinę reakciją.
Negaliu susilaikyti čia neprisiminęs neseniai Lietuvoje viešėjusio Šv. Jono kongregacijos vienuolio tėvo Marie Jacques’o de Belsunce iš Prancūzijos žodžių. Po įvykių Birmoje galime įsitikinti, kad šie antgamtinei tikrovei pasiaukoję žmonės (ne tik budistų, bet ir krikščionių vienuoliai) turi ką mums byloti. Tad prancūzų vienuolis pasakojo, kad už kelių kilometrų nuo vienuolyno gyveno stomatologas kinas. Kai vyko riaušės Tienanmeno aikštėje, kai tankai traiškė kinų studentus, stomatologas, taisydamas šiam vienuoliui dantis, kalbėjo: „Jūs negalite suprasti, Kinijoje tai vyksta jau ne pirmą kartą, mums tai įprasta.” Pasak vienuolio, krikščioniškoje tradicijoje ir vieno žmogaus mirtis yra svarbus įvykis.
Norisi tikėtis, kad Aleksandrijos tragedija taps mūsų visuomenei elektrošoku, kuris pažadins mus iš tam tikro dvasinio sąstingio. Juk vaizdas su taip makabriškai tarp reklamų ir televizijos programų pro priekinį automobilio stiklą lekiančia mergaite kone įsikūnijo trijų berniukų žūtimi.
Akivaizdu, kad tai turi mus supurtyti. Ko reikia dar, kad mūsų visuomenėje prasidėtų apčiuopiami pokyčiai? Taip, žmonės protestuodami rinkosi prie policijos komisariatų. Aleksandrijos tragedija iškėlė aikštėn kažkur žmonių gelmėse tūnojusį nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą policijos pareigūnais. Ūmai daugelio žmonių akyse angelai sargai virto uniformuotais demonais. Liaudies rūstybės debesis pakibo virš bejėgiškai į situaciją reaguojančios valdžios.
Štai po tuo pat metu Suomijoje įvykusios dramos, kai mokykloje paauglys nušovė aštuonis žmones, tos šalies Švietimo ministerija žaibiškai išsiuntinėjo instrukciją, kaip organizuoti darbą mokyklose, raginimą rengti diskusijas su mokiniais ir jų tėvais. Ramūs suomiai karštai diskutuoja pačiu aukščiausiu lygmeniu apie galimybes gauti kvalifikuotą psichologinę pagalbą, paauglių subkultūras, kurios yra puiki terpė reikštis neapykantai.
Čia Aleksandrijos tragedija dar kartą parodė valdžios vyrų cinizmą. Ji tapo jiems dar viena proga suvesti senas sąskaitas. Užuot tuoj pat vykę į Skuodo rajoną susipažinti su esama padėtimi, vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys ir Policijos departamento generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius pasirodė „visu gražumu”: viena vertus, sekė ultimatumas, kita vertus, pareiškimas, kad „kasdien kas nors nutinka”. Nors iš karto buvo visiems aišku, jog abu veikėjai yra atsakingi už demoralizuotą policiją, todėl priversti pasitraukti.
Tačiau ar sąžininga būtų atsakomybę versti vien valdžiai? Policijos departamento vadovybei? Ar mes patys nesame tolerantiški išgėrusiems vairuotojams, išsisukinėjimams nuo įstatymų, elementarių taisyklių ir normų pažeidimams? Žinoma, kalčiausias lieka anas, kaip sakoma Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pareiškime, „kompleksuotas menkesnių nei vidutiniai gabumų policininkas”. Vis dėlto ar nesama mūsų požiūriuose, nuostatose, gyvensenoje sisteminės klaidos, kurios atspindys galbūt tėra tas kompleksuotas policininkas?