Dvasios paieškos drabužių ikonose

Kiekvienas Jūratės Rekevičiūtės kūrybinis krustelėjimas yra lyg smūgis lazda per makaulę snaudžiančiam medituotojui. Grafikė, dizainerė,scenografė, aksesuarų kūrėja vis keičia taisykles, kaip ugnis degina rėmus, klišes, improvizuoja stiliais, žanrais, medžiagomis ir neleidžia užmigti nei sau, nei žiūrovui.

Šiandien 18.30 val. Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3) Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras pristato intriguojančią kaunietės menininkės Jūratės Rekevičiūtės grafikos parodą „Paruošta istorijai“. Joje – garsių asmenybių drabužių reljefiniai atspaudai.

Ekspozicijoje „Paruošta istorijai“ – 16 žymių žmonių drabužių atspaudų. Kokia šio ciklo atsiradimo istorija?

Labai nenorėčiau, kad šis projektas būtų suprastas – kaip spekuliacija garsiais vardais. Spausdinau ne tų „žymių“ žmonių, kurie pozuoja žurnalų viršeliams, drabužius, o sau brangių asmenybių, kurios darė įtaką mano kaip menininkė ir žmogaus formavimuisi, į kuriuos aš žiūrėjau būdama maža, su kuriais augau, kurie darė įtaką Lietuvos, pasaulio kultūrai. Šiuo projektu noriu papasakoti apie tuos žmones ir padėkoti jiems.

Kolekcijoje yra Jurgos Ivanauskaitės, mano geriausios draugės Daivos Urbonavičiūtės, tėvo Stanislovo, žurnalistės Laimos Lavastės, aktoriaus Sauliaus Balandžio, kurį aš paauglystėje buvau įsimylėjusi, ir kitų žmonių drabužių atspaudai.

Prašiau jų padovanoti ne bet kokį drabužį, tačiau tokį, kuris būtų jiems svarbus, paveldėtas, susijęs su kokiu nors svarbiu jų gyvenimo įvykiu, kuris atskleistų jų asmenybę.

Taigi tavo atspausti drabužiai turi istorijas? Papasakok keletą.

Pavyzdžiui, labai graži Laimos Lavastes liemenės istorija. Ji mezgė liemenę draugui, kuris labai šalo, tačiau pritrūko siūlų. Vėliau draugas numirė ir jo atminimui ji iš tų siūlų nusimezgė liemenę sau.

Mano mylima aktorė Eglė Mikulionytė atidavė man kimono, su kuriuo ji vaidino spektaklį „Jaja“.

Fotomenininkas Romualdas Rakauskas davė džinsus, kuriuos nešiojo 30 metų. Jis juos įsigijo dar tais gūdžiais laikais, kai džinsai buvo deficitas, svajonė. Dėvėdamas tuos džinsus jis nufotografavo visus žymiausius savo darbus.

Arvydas Sabonis padovanojo marškinėlius, su kuriais jis žaidė „Žalgiryje“. Kai paklausiau, kodėl būtent šiuo marškinėlius išrinko, jis atsakė: „Todėl, kad Kaunas yra mano miestas, širdis, siela“.

Kai pirmą kartą lankiausi pas tėvą Stanislovą, jis man padovanojo rožančių. Tokį tikrą, su mediniais karoliukais. Tas rožančius 10 metų kabėjo virš mano darbo stalo ir aš jo net nepastebėdavau. Tik pradėjus daryti šį projektą, pagalvojau, kad galiu panaudoti.

Viena projekto rėmėja padovanojo „Versace“ suknelę. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti baisi puikybė, tačiau ta suknelė buvo tos moters – vizitinė kortelė.

Kaip žmonės reagavo į tavo prašymą padovanoti drabužį?

Dauguma žmonių, padovanojusių savo drabužį yra mano geri pažįstami, draugai, draugų draugai. Įdomi istorija yra apie Ch. Kortasaro kojines. Tas kojines turėjo jo gyvenimo moteris Ugnė Karvelis. Kažkada ji tas kojines padovanojo režisieriui Vytautui Balsiui. Jis jas nešiojo ir labai tuo didžiavosi. Mėnesį laiko aš jo prašiau, kad paaukotų šią brangią dovaną menui ir jis sutiko.

Sunkiai įsivaizduoju drabužio atspaudimo procesą. Kaip tai buvo daroma?

Iš drabužių pasidariau klišę ir juos atspaudžiau. Spausdama ieškojau rakto, kaip atspausti to drabužio dvasią. Taigi žiūrovai neišvys tų tikrų drabužių, o tik jų atspaudus.

Didesnio formato atspaudus dariau Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kiemo dirbtuvėse ir su savo asmeniniu grafikos presu. Jie skirtingi – manasis spaudžia giliau, juo galima išgauti faktūrą, klaipėdietiškasis – švelniau, jautriau. Skirtingiems drabužiams buvo reikalingas skirtingas spausdinimas.

Paimti drabužį ir jį eksponuoti būtų labai paprasta. Man pačiai prieš dešimtį metų Venecijoje padarė įspūdį, kai netyčia užėjusi į vieną kiemelį pamačiau paprastai ant virvės iškabintus dainininkės Marijos Kalas sceninius drabužius. Dabar tai – jau daug kartų daryta. Tokie triukai jau – muziejuose.

Kitas madingas kelias galėjo būti – drabužio nufotografavimas ir įdėjimas į kokius nors rėmus. Man toks kelias – per daug paprastas, norėjau sudėtingesnio, ypatingesnio priėjimo, nenorėjau nuslysti paprastai ir banaliai paviršiumi.

Mano tikslas buvo – parodyti ne drabužį, o jį nešiojusio žmogaus dvasią, kurios mes nematome, tik jaučiame. Drabužį pasirinkau todėl, kad mes žmogų visada matome ar įsivaizduojame apsirengusį, ne nuogą.

Prieš šį ciklą, praeitais metais, buvai surengusi panašią parodą Kaune, kurioje eksponavai atspaustus drabužius iš dėvėtų drabužių pardutuvių. Kokį pajutai skirtumą spausdama nežinomų žmonių drabužius ir labai žinomų?

Spausdama dėvėtus drabužius, aš pati jiems sukurdavau istoriją, tačiau greitai išsisėmiau. Tačiau pajutusi, kad drabužis atsispindi žmogaus dvasią, turi savo energetiką, aurą.

Tada kilo mintis atspausti konkretaus žmogaus drabužį. Pirmasis eksperimentas buvo su D. Urbonavičiūtės drabužiais. Buvo labai sunku, nes ši moteris neišsireiškia per vieną drabužį. Mano draugė yra drabužių sandėlis, įvairių drabužių santykis.

O paskui pagavo azartas. Šįsyk drabužiai turėjo konkretaus nešiotojo kultūrinį posluoksnį, prie jų liečiausi visai kitaip, su jais elgiausi visai kitaip, nes mano požiūris buvo kitoks.

Kodėl ciklą pavadinai „Paruošta istorijai“?

Man atrodo, kad šie atspaudai atspindi ir mūsų laikmetį. Manau, kad po 50 metų žiūrovai žiūrės į šį ciklą kitokiu žvilgsniu. Todėl eksponatus visiškai apsaugojau nuo laiko, jie bus demonstruojami specialiose vakuuminėse dėžėse.

Kokius būdingus mūsų laikmečio bruožus pastebėjai spausdama šią kolekciją?

Nerimą. Sunku tai paaiškinti, pajutau tai.

Tave tai kaip nors paveikė?

Labai stipriai. Atspaudusi kai kuriuos drabužius aš kartais porą dienų negalėdavau kvėpuoti. Man buvo sunku, spaudė pilvą. Gal aš per daug įsijausdavau…

Nori pasakyti, jauteisi kaip mediumas?

Menininkai mėgsta sakyti, kad jie patys nieko nekuria, kad jie yra laidininkai, per kuriuos pasireiškia aukštesnės jėgos. Negalėčiau to užtikrintai teigti, nes menininkas privalo siekti profesionalumo pats, tačiau tai, kad ne viskas yra tavo valioje ir egzistuoja aukštesnės jėgos – tiesa.

Sutinki su posakiu, kad žmogų sutinkame pagal drabužį – palydime pagal protą? Ką drabužis reiškia tau pačiai?

Taip. Manau, kad drabužis yra asmenybės identifikacija. Taip pat tikiu, kad yra laimingi ir nelaimingi drabužiai. Su vienais mes patiriame sėkmę, džiaugsmą, su kitais – nesiseka. Aš pati savo drabužius labai įsimyliu ir labai ilgai nešioju tuos pačius.

Tikrai? Atrodai kiekvieną kartą vis naujai.

Nustebtum, pamačius mano drabužių spintą. Jis yra vos ilgesnė nei 1 metras ir joje telpa viskas: kailiniai, paltai, visi drabužiai, ir rankšluosčiai. Nemėgstu keisti: nei drabužių, nei draugų. Aš tik mėgstu naujai interpretuoti tas pačias situacijas ir drabužius.

Pavyzdžiui, šiems džinsams, kuriuos dabar dėviu, yra 6 metai, bet jie nuolat keičia savo išvaizdą – tai ilgėja, tai trumpėja, tai kiaurėja. Tai pats mėgstamiausias mano drabužis, labai jį branginu ir jis turi savo spalvingą istoriją.

Gal jau sukasi kokios nors mintys, ką veiksi po šio projekto?

Ši paroda yra tik pirmas etapas. Planuose – dar pora etapų. Šioje kolekcijoje yra tik maža dalis to, ką aš norėjau padaryti. Dar yra daug man brangių žmonių, kuriuos aš noriu įamžinti.

Esi ne tik aktyviai kurianti menininkė, bet ir sugebi organizuoti, kuruoti didelius meno projektus. Kalbu apie grafikos bienalę „Now Art. Now Future“. Jos parodos prieš keletą savaičių buvo pristatytos Estijoje bei Švedijoje. Kaip sekėsi?

Labai gerai. Šiuo metu aktyviai plečiame bienalės geografiją. Jau išeiname ne tik iš Pabaltijo, bet ir iš Europos ribų. Planuojame atvežti labai didelę Kanados grafikos žvaigždę, bet kol kas nenoriu girtis. Galvojame apie labai įdomias, netradicines, netikėtas parodas, kokių Lietuvoje dar nebuvo.

Taline sulaukėme labai didelės sėkmės. Paroda buvo labai vientisa, Niujorko ir Londono kuratoriai vakarėlio metu mums teikė savo vizitines korteles ir rašė telefono numerius – o tai jau reiškia didelį mūsų darbo pripažinimą.

Beje Taline, aš pati jau eksponavau pirmuosius šešis atspaustus kolekcijos „Paruošta istorijai“ atspaudus. Projektas buvo labai gerai įvertintas ir atsirado pirkėjų, kurie labai norėjo įsigyti šiuos darbus.

Nepardavei?

Ne. Man šie darbai atrodo per daug brangūs ir intymūs, kad atsidurtų privačioje kolekcijoje. Iš tiesų, ši kolekcija – neparduodama, nebent muziejui.

Kokias puoselėji svajones apie projekto „Now Art. Now Future“ ateitį?

Noriu, kad bienalė „Now Art. Now Future“ taptų stipresnė ir populiaresnė už krepšinį. Noriu, kad grafika taptų nauja religija, nauju, įdomiu, netikėtu sąjūdžiu.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Renginiai su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.