Parapijų parlamentarai, VSD ir biudžetas

Kas šiandien ryžtųsi pasitikėti parlamentine kontrole? Kas nutiko tiems, kurie pasitikėjo? Jų likimas ir yra geriausias atgrasymas nuo tokio sumanymo. Vykęs parlamentinis privačių gaujų, susijusių su užsienio specialiosiomis tarnybomis, ir „prichvatizuoto” Valstybės saugumo departamento (VSD) tyrimas labiausiai smogė ne šešėlinėms struktūroms ir užkulisinėms įtakoms vergavusiai VSD vadovybei. Skaudžiausiai nukentėjo tie, kas drįso atsiliepti į parlamento politikų raginimus ir sąžiningai liudijo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui.

Nepaklausę buvusio saugumo šefo, iš saulėtosios Ispanijos pagrasinusio nelaikyti Lietuvos svarbesne už viršininką, pareigūnai ėjo ir atskleidė kraupią tiesą. Apie telefoninę teisę, kabinetinę liustraciją, privačių struktūrų ir net įtariamos Rusijos priedangos organizacijos interesų paisymą, vadybinę nekompetenciją, susidorojimą su neįtikusiaisiais, struktūrinę departamento eroziją, tiksliau – tyčinį griovimą.

Daugumos pareigūnų, nenorėjusių savo munduro tepti svetimomis parsidavėliškomis dėmėmis, departamente jau nėra. Dalį jų spėjo išgrūsti pats Arvydas Pocius. Prezidento ir kitų valstybės vadovų, užkulisinių strategų ir Gebelso pamokas išmokusios „valstybininkų” žiniasklaidos pastangomis laiko A.Pocius tam turėjo. Dalis išėjo patys. Kai kurie – jau vadovaujant naujajam saugumo šefui.

Nė vieno tų, su kuriais buvo susidorota, niekas neatsiprašė, niekas ir šiandien net puse lūpų nepripažįsta, kad taip padaryta didelė žala šalies saugumui. Žadėję pareigūnus apginti ir jais pasinaudoję Seimo nariai trauko pečiais ir žada jų „nepamiršti”. Gal vienas kitas net pasveikins Kalėdų proga.

Viena pamokanti ir viską pasakanti apie valstybę išimtis: vienintelis pareigūnas, „valstybininkų” užduotis kruopščiai vykdęs, padalinių griuvėsius po savęs palikęs, Švonderio pravardę pelnęs Ričardas Rupkus buvo ramiai palydėtas į pensiją, nes savo užduotį, reikia manyti, atliko. Tiems, kas pasipainiojo jo ir į jį panašių klano liokajų kelyje, pasisekė mažiau. Kai kam teliko kaip dainoj: „striukė, batai, cigaretė ir į pasaulį atviri keliai”.

Povilas Malakauskas išdidžiai porina tik pats spręsiąs kadrinius reikalus ir reikalauja, kad į „žvalgybinės bendruomenės” reikalus „politinė bendruomenė” nesikištų. Pastaroji klusniai nudelbia akis ir apsiriboja deklaratyviais pavirkavimais.

Taip yra ne tik todėl, kad šias niekur įstatymuose neminimas „gerų vyrų” bendruomenes, klubus ir brolijas kartais globoja Konstitucijos dvasia. Anaiptol ne viską ji gali (nors gal greit norės reguliuoti ir alaus akcizus). Tautos atstovybė, jei ji būtų tikrai tokia, nebūtų visiškai bejėgė. Deja, ji tokia nėra.

Neseniai vienas miesto laikraštis žavėjosi, kad visi čia rinkti parlamentarai suremia pečius, kai reikia ką nors „išmušti” gimtajai parapijai. O kaip kitaip? Tai, kad „aliukais”, „kindziukais”, dešrytėmis ir buteliukais nešini tautos išrinktieji laksto po Lietuvą, kad užsitikrintų parapijiečių paramą, yra dar pusė bėdos – asmeniškai aš suvalgyčiau jų „kindziukus”, išgerčiau degtinę, o balsuočiau vis tiek taip, kaip man atrodytų esant reikalinga. Taip visada siūlau elgtis ir kitiems. Blogiau tai, kad „prichvatizavę” sau po vienmandatę parapiją parlamentarai, kai ateina biudžeto svarstymo valanda, šalia jau sušertos rinkėjams dešros dar mėgina savo apygardos „rinkėjų labui” atriekti ir kokį pyragaitį, kuris užtikrintų jam bilietą į kitą kadenciją. Analogiškai elgiasi ir atskirų profesinių grupių atstovai. Rezultatas žinomas – bergždžios diskusijos apie tai, kas ką „apvalgo”: mokytojai gaisrininkus, kariškiai ūkininkus ar sportininkai medikus.

Vargu ar toks parlamentinės veiklos supratimas gali greitai pasikeisti. Bet net ir šiomis aplinkybėmis, kai reikia to pyragaičio, o biudžeto tvirtinimas ne už kalnų, tie Seimo nariai, kurie, be parapijos, dar tariasi besirūpiną ir valstybe, galėtų atkreipti dėmesį į neišnaudotus rezervus.

„Žvalgybinė bendruomenė”, jei nori būti tokia jau pati sau „gaspadinė”, galėtų susidurti su pasiūlymu įgyvendinti savo autonomiją už kur kas kuklesnį (pvz., 50 proc.) biudžetą. Niekas taip neauklėja akis parlamentui draskančio valdininko, kaip persėdimas į kuklesnę mašinytę, menkesnės premijų ir užsienio komandiruočių galimybės. Kartu sumažėja tingių biurokratų, padlaižių ir karjeristų interesas brautis ten, kur nekvepia komfortu. Pradėti taip taupyti, žinoma, reikia nuo pačių vadovų. Pridėjus nepigiai kainuojantį masinį telefonų pasiklausymą būtų galima tikėtis, kad ir čia sumažės mastas, bet ne efektyvumas. Jei kas nors palaikys tai radikalizmu, turiu nuliūdinti – pasidairykite į parlamentinės biurokratijos tramdymo praktiką Vakaruose. Žinant mūsų valdininkijos suįžūlėjimo mastą, tikėtina, kad parapijos, jų (o ne tautos) atstovai ir skurdžiai finansuojamos profesinės grupės iš to tik laimėtų. Tikėtina, kad ėmus taikyti panašią metodiką pati biudžeto svarstymo tema pagaliau grįžtų į deramą vietą spaudoje – pirmuosius puslapius.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , .

1 atsiliepimas į "Parapijų parlamentarai, VSD ir biudžetas"

  1. Virgis

    Taip kiekvienoje žinyboje. Nukenčia sąžiningi ir principingi.Nomenklatūrinis socdemas sako atvirai mokesčių inspektoriui – nelįsk kur nereikia.Ar dirbti atsibodo? Veikia klanai – tu man,aš tau. Net parlamentinė komisija susidirbo.

Komentuoti: Virgis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.