JAV analitikas, fondo „New America Foundation” politinių reformų programos vadovas Stevenas Hillas nesutinka, kad Europa yra sena ir serganti. Atvirkščiai, Europos ekonomika – viena stipriausių pasaulyje, teigia jis. Kai amerikietis į miltus sumala penkis populiarius mitus, norisi juo patikėti, nes amerikiečiams visada Amerika buvo pati geriausia.
Yra posakis: tas, kas laimi šiandien, rytoj gali pralaimėti, ir atvirkščiai. Dar ne taip seniai JAV mokslininkai ir ekonomistai rietė nosis ir džiūgavo, kad JAV ekonomika esą pranašesnė už seną ir sergančią Europą. Tačiau padėtis pasikeitė – nusivylę JAV ekonomika investuotojai ėmė žvalgytis į sparčiai besivystančią Kiniją ir Indiją. O kaip Europa? Paradoksas, bet būtent JAV ekonomistai ir ėmė griauti visus euroskeptikų skleidžiamus mitus.
Pirmas mitas: senatvės sklerozė
Manantiesiems, jog Europos ekonomika serga skleroze ir nėra pajėgi tapti lydere, S.Hillas atkerta: „Jei kas ir serga skleroze, tai tikrai ne Europos Sąjungos (ES) ekonomika. Įgavusi pagreitį, ji pasaulyje užėmė tvirtą poziciją. Dabar jai tenka trečdalis pasaulio ekonomikos, JAV – mažiau nei 27 proc., o Japonijai – tik 9 procentai. Kinija su savo šešiais procentais yra ekonomikos nykštukė. Apie Indiją neverta nė kalbėti.”
Europos ekonomika niekada nebuvo tokia beviltiška, kaip apie ją paprastai atsiliepia skeptikai. Nuo 2000 iki 2005 metų 15 „senų” ES valstybių narių BVP vienam gyventojui prilygo JAV rodikliams, o 2006 metų pabaigoje šios valstybės JAV aplenkė. Europoje sparčiau nei JAV kūrėsi naujos darbo vietos, o biudžeto deficitas joje mažesnis nei JAV. Štai kodėl Europoje darbas yra našesnis, o pajamos didesnės.
Antras mitas: mažas konkurencingumas
Į Europos ekonomiką niekas nenori investuoti todėl, kad žemyno įmonės nesugeba konkuruoti. „Ir vėl neatspėjote”, – sako JAV analitikas. Mat nuo 2000 iki 2005 metų 15 ES šalių džiaugėsi neregėtu tiesioginių užsienio investicijų srautu, prilygstančiu beveik pusei viso pasaulio investicijų. Be to, šios investicijos Europoje pasiteisino labiau nei JAV. Ta proga „The Economist” taikliai pažymėjo: „Senoji Europa investuotojams – pati patraukliausia rinka pasaulyje.”
Jungtinės Valstijos – vienas didžiausių investuotojų Europoje. JAV korporacijų dukterinės įmonės Europoje 2005 metais pasiekė 85 mlrd. JAV dolerių pelną, o tai yra 26 kartus daugiau nei Kinijoje (3,3 mlrd. JAV dolerių). Netiesa, kad Europos konkurencingumas mažas. Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, keturios Europos šalys pagal konkurencingumo reitingus pirmauja. JAV užima 6-ąją vietą, Indija – 43-ąją, Kinija – 54-ąją.
Trečias mitas: didelis nedarbas
Buvo ir itin sunkių laikų, tačiau jie jau praėjo. Beveik pusė „senų” ES valstybių narių gali pasigirti dideliu užimtumu. Visose ES šalyse nedarbo lygis pasiekė žemiausią tašką – 6,7 procento (Lietuvoje – 4,1 proc.). Prancūzijoje oficialiai suskaičiuota 8 proc. bedarbių, o tai yra žemiausias nedarbo lygis šalyje per pastaruosius 25 metus.
Nors nedarbo lygis JAV siekia 4,6 proc., S.Hillas ragina nepamiršti, jog JAV darbdaviai dažniausiai nesiūlo jokių lengvatų ir socialinių garantijų. Kitaip nei Europoje, ne visi JAV bedarbiai turi teisę į sveikatos apsaugą, gauna pašalpas bei lengvatas būstui, gali keisti kvalifikaciją ir panašiai.
Ketvirtas mitas: varžanti gerovės valstybė
Europos gerovės valstybė riboja verslą ir kenkia ekonomikai. Amerikietis įsitikinęs, kad taip sakyti neteisinga, nes europiečiai sumaniai panaudoja ekonomikos lokomotyvą, tolygiai skirstantį materialines gėrybes. Kitaip sakant, sparčiai auganti Europos ekonomika nesukuria socialinės nelygybės.
Toli gražu ne visi JAV piliečiai turi lygias teises į sveikatos apsaugą ar aukštąjį išsilavinimą, o europiečiai, S.Hillo manymu, gali džiaugtis kokybiška medicina, nemokamu ar nebrangiu išsilavinimu, apmokamomis motinystės atostogomis, dosniomis pensijomis ir kokybiška viešojo transporto sistema. Negana to, europietis turi penkias apmokamas atostogų savaites per metus, o amerikietis – tik dvi.
S.Hillas sukritikuoja britų politologą, manantį, kad Europos šalys – veikiau ne gerovės, o darbo valstybės. Europos visuomenė primena sudėtingą institucijų sistemą, siekiančią, kad žmonės būtų sveiki ir darbingi. S.Hillas teigia kitaip: „Europos ekonomika ir socialinė sistema – tai dvi teisingai sumodeliuoto „socialinio kapitalizmo” pusės.” Kitaip sakant, ekonomikos tikslas – remti šeimą ir žmogų, nes vykstant globalizacijai žmogus virto lengvai pakeičiamu darbuotoju. Europos socialinė sistema neatima turto, o tik padeda jį kaupti. Net patys konservatyviausi žemyno lyderiai mano, kad tokia santvarka yra teisingiausia.
Penktas mitas: energetinė vergovė
Kai kurie skeptikai pranašauja, kad greitai Europa taps Rusijos ir Artimųjų Rytų energetikos įkaite. Tačiau JAV analitikas teigia: „Nors kurį laiką Europa ir bus priklausoma nuo Rusijos ir Artimųjų Rytų energetikos, bet vargu ar dar kas nors taip kryptingai kaip Europa siekia sumažinti šią priklausomybę, taip aršiai kovoja su globalia klimato kaita.”
Šių metų kovą visų 27 ES valstybių narių vadovai susitarė iki 2020 metų 20 proc. sumažinti anglies dvideginio išmetimą ir 20 proc. visos energijos gauti iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Todėl Europoje vis dažniau statomos vėjo ir saulės jėgainės, hidroelektrinės, dygsta nauji „energiją taupantys” pastatai. Europa stengiasi, kad viešasis transportas būtų mažiau kenksmingas aplinkai, tiesia naujus dviračių takus. Žemynas teršia aplinką dvigubai mažiau nei JAV.
Amerikiečio S.Hillo išvada aiški: „Užteks mums sekti pasakas apie seną ir sergančią Europą.”