Šiandien Vilniuje prasideda tarptautinis kultūros nuotykis – Jono Meko vizualiųjų menų centras (JMVMC), įsikūręs Sostinės laisvalaikio ir verslo centre „Vilniaus vartai”, visuomenei atidaro savo pirmąją parodą „Avangardas: nuo futurizmo iki FLUXUS”. Lietuva sveikina ne tik atvykusį J.Meką, bet ir jo draugą, FLUXUS įkvėpėją Jurgį Mačiūną (1931-1978), savo kūryba neakivaizdžiai sugrįžusį į tėvynę kartu su garsiais draugais.
Parodoje eksponuojami vertingi kūriniai iš neseniai JMVMC įsigytos įžymios FLUXUS kolekcijos. Ją papildo Maya Stendhal gallery eksponatai, kurie buvo pristatyti per Niujoke veikusią J.Meko parodoje. Numatyta, jog paroda veiks iki kitų metų vasario 3 dienos. Gal ir ilgiau, nes tikimasi didelio ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiūrovų dėmesio.
Ir pilietybė, ir centras
Jau vakar prie JMVMC buvo nemenkas šurmulys. Pirmieji į ekspoziciją buvo pakviesti žurnalistai, vėliau – ir aukščiausieji šalies vadovai; jiems pristatyta nepaprasta paroda, jos rengėjai ir svečiai. Tarp beveik keturių dešimčių kultūros garsenybių, meno kritikų ir vadybos „liūtų” (Sankt Peterburgo Ermitažo, Niujorko Gugenheimo vadovai), atvykusių į Vilnių, centrinė figūra ir asmenybė, be abejo, – J.Mekas, kurio nė akimirkai nepaliko foto, kino ir visi kiti žurnalistai. Tačiau toks dėmesys menininko, gruodį minėsiančio 85 metų sukaktį, visai netrikdė. Kaip visada kantriai pozavo, maloniai šypsojosi.
Ir ko nesišypsoti? Juk beveik po 10 metų trukusių derybų ir net ultimatumų Vilniaus miesto savivaldybei dėl patalpų Kino centrui (jam kūrėjas visada žadėjo savo archyvo kino kopijų) Lietuvos sostinėje pagaliau įkurta „VšĮ Jono Meko vizualiųjų menų centras”. „Toks pavadinimas – ne mano idėja”, – po LŽ klausimo per spaudos konferenciją skubėjo patikinti J.Mekas ir paaiškino apie dideles centro direktoriaus Kristijono Kučinsko bei šios VšĮ tarybos pirmininko, buvusio mero Artūro Zuoko pastangas kuriant šią šiuolaikinio meno erdvę.
Yra ir dar vienas šypseną keliantis dalykas. J.Mekas, nuo 1948-ųjų gyvenantis JAV, ne tik garsėja kaip Amerikos avangardinio kino pradininkas, įkūręs Filmų kūrėjų sinemateką, šiandien jau tapusia neįkainojamos vertės Antologijos filmų archyvu, bet ir žinomas poetas, eseistas, atstovavęs Lietuvai tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje, Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. Kūrėjo darbai įvertinti tarptautiniais apdovanojimais, sulaukė pripažinimo ir gimtinėje: 1995-aisiais jis apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2003 metais – ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Didžiuoju kryžiumi. O visai neseniai – spalio pabaigoje – prezidentas Valdas Adamkus J.Mekui išimties tvarka suteikė Lietuvos pilietybę.
Antroji FLUXUS sostinė?
Parodos „Avangardas: nuo futurizmo iki FLUXUS” kuratoriai – amerikiečiai sesuo ir brolis Maya ir Harry Stendhal, Niujorko „Maya Stendhal Gallery” savininkai. Tai jie tarsi iš naujo atrado ir į komercines pasaulio galerijas iškėlė J.Meką, kai savo elitinėje galerijoje ėmė rengti menininko parodas.
„Be jų nebūtų nei J.Mačiūno kolekcijos Vilniuje, nei šios parodos, nei manęs Vilniuje čia su jumis nebūtų,” – kalbėjo J.Mekas. Ne mažiau dėkinga ir M.Stendhal. „Jonas pakeitė mano gyvenimą. Jis mano įkvėpėjas, mokytojas, draugas. Jis įkvėpė man tikėjimą žmonėmis”, – sakė moteris. Pridūrė, jog dar niekada nematė taip sunkiai ir daug dirbančio savo brolio, kaip rengiant parodą Vilniuje.
„Jūs, lietuviai, turite kuo didžiuotis, nes turite J.Mačiūną, J. Meką”, – įsitikinusi M.Stendhal.
„XX amžiuje Niujorkas buvo pasaulio kino avangardo ir FLUXUS sostinė, o dabar, atidarius JMVMC, Vilnius galėtų tapti naujojo FLUXUS, neofluxus ar dar kokia nors pasauline XXI amžiaus FLUXUS sostine,” – įsitikinęs A.Zuokas.
K.Binkio vieta
Pasak J.Meko, tik M.Stendhal dėka garbinga vieta ekspozicijoje paskirta ir poetui futuristui bei žurnalistui Kaziui Binkiui (1893-1942). Jis vienas pirmųjų Lietuvoje savo kūryba skleidė avangardo filosofiją bei estetiką. „K.Binkis – pirmasis mano mokytojas, beje, mes ir kilę iš tų pačių kraštų, – kalbėjo J.Mekas. – Skaičiau K.Binkio kūrinius, kai dar buvau vaikas, net visus žurnalus „4 vėjai” buvau surinkęs.”
Į parodą Vilniuje vienas žurnalo „4 vėjai” numeris, keli poeto rankraščių lapeliai, keturios fotografijos bei darbo pažymėjimai atkeliavo iš Kauno, Nacionalinės M.K.Čiurlionio dailės muziejaus fondų. Tik gaila, kad po unikaliomis grupinėmis fotografijomis vakar dar nebuvo parašų. Tikėkimės, iki vasario atsiras…
J.Meko darbai
J.Meko kūryba pristatoma naujomis instaliacijomis, kuriose statiškas ir judantis vaizdai susilieja į įspūdingą daugialypį reginį. Darbai, neseniai rodyti Niujorke kaip „Keturiasdešimties trumpametražių filmų kolekcija”, atskleidžia J.Meko kūrybos novatoriškumą bei jo, dokumentininko, kūrybos reikšmę. Juk lietuvių menininkas savo juostose įamžino pasaulinio garso spalvingas asmenybes, savo bičiulius Johną Lennoną, Yoko Ono, Salvadorą Dali, Richardą Serra, Nam June Paiką, Andy Warholą, Alleną Ginsbergą ir, žinoma, J.Mačiūną. Akivaizdu, jog J.Meko kūriniai – vienas turtingiausių avangardo istorijos dokumentų rinkinių nuo septintojo dešimtmečio iki šių dienų.
J.Mačiūnas – SoHo tėvas
Parodai atrinkti svarbiausi kūriniai iš neseniai JMVMC įsigytos FLUXUS kolekcijos. Taip sugrįžta į Lietuvą 7-ąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį prasidėjusio tarptautinio meninio judėjimo FLUXUS vienas įkvėpėjų ir lyderių J.Mačiūnas. Jo darbas „Nerūkyti” (1963-1973), drauge su George’u Brechtu sukurtas „Kauliukai ledukai” (1964), Yoko Ono „Pasidaryk pats” (1966) iliustruoja FLUXUS judėjimo sąmojingumą bei siekį konstruoti meną iš kasdieninių daiktų ar veiksmų. „Woosterio gatvės Nr. 80” dokumentai atskleidžia įvairius praktinius dalykus, tarp jų – J.Mačiūno vizija, kaip Niujorko SoHo rajono industrinius pastatus paversti šiandien jau legenda tapusiu menininkų kooperatyvu „Fluxhouse”, jam atnešusiu vadinamojo SoHo tėvo šlovę.
Demonstruojama ir konceptuali Nam June Paiko videoinstaliacija „Tikras augalas/Gyvas augalas” (1978) ir videoskulptūra „TV Rodenas” (1975). Larry Milleris videofilme „Šiek tiek FLUXUS” (1991) įamžino svarbiausių grupės performansų įrašus su ištraukomis iš paskutinio J.Mačiūno interviu. Shigeko Kubota, beje, atvykusi į parodos atidarymą Vilniuje, juostoje „FLUXUS SoHo Ture” (1994) pristato dar vieną J.Mačiūno portretą, nufilmuotą jam ir kitiems FLUXUS nariams vaikštinėjant SoHo rajono gatvėmis. Larso Movino filmas „Nepritapėliai: 30 FLUXUS metų” (1993) kuria visapusišką tarptautinio FLUXUS judėjimo videoportretą, išsami J.Mačiūno „FLUX filmų antologija” (1962-1970) perteikia kritišką, bet žaismingą grupės santykį su kino tradicijomis.
Garsūs filmai
J.Mekas specialiai parodai Vilniuje parengė filmų kolekciją. Tai Luiso Bunuelio kartu su S.Dali sukurtas revoliucingas siurrealistinis „Andalūzijos šuo” (1929), Marcelio Duchampo dadaistinis filmas „Anemiškas kinas” (1926), Hanso Richterio Dada šedevras „Ritmai 21” (1921), Fernando Leger kino testamentas „Mechaninis baletas” (1924) ir Peterio Kubelkos eksperimentinė juosta „Arnulfas Raineris” (1960).
Parodai išleistas katalogas su FLUXUS kūrėjų ir garsių meno kritikų tekstais.
Tik 10 litų
Paroda įsikūrė 360 kv. m. plote. Anot A.Zuoko, pristatoma apie 2700 FLUXUS kolekcijos darbų, kurios parodos rengėjai įsigijo už 5 mln. JAV dolerių (apie 12 mln. litų) (išmokant per 3 metus). Parodos parengimas įvertintas daugiau kaip 200 tūks. litų. Bilietai į parodą kainuoja 10 litų; yra ir nuolaidų. Tikrai verta apsilankyti. Juolab kad ir J.Mekas, dėkodamas susirinkusiesiems, sakė, jog reikia ne tik elitinio, bet ir avangardinio meno centrų. Kuo daugiau, tuo geriau. Nes kartais reikia „pasiginčyti prie meno”.