Ginčijamos rinkliavos už keturkojus

Naminių gyvūnų registruotojai ir Lietuvos gyvūnų globos draugija (LGGD) nesutaria dėl rinkliavų už keturkojus augintinius pagrįstumo bei gautų pinigų panaudojimo.

Jau kelerius metus didžiuosiuose Lietuvos miestuose renkamas mokestis už kates ir šunis, laikomus daugiabučiuose namuose. Gyvūnėlių šeimininkai privalo mokėti ir vienkartinį registracijos mokestį.

Suskaičiuoti ne visi

Gyvūnų registravimo centras (GRC) registruoja Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje auginamus šunis bei kates. Šiauliuose ši funkcija patikėta Jaunųjų gamtininkų centrui. GRC direktorės Astros Bruzgienės teigimu, šiuo metu trijuose didžiausiuose miestuose užregistruota per 17 tūkst. keturkojų, iš kurių daugiausia sostinėje – 6832.

Vilniuje registracijos mokestis siekia 10 litų. Tiek pat kiekvieną mėnesį tenka pakloti už šunį, o katės šeimininkas moka 3 litus. Uostamiestyje mėnesio mokestis siekia atitinkamai 5 ir 2 litus. Kaunas išsiskiria dvigubai didesniu naminių gyvūnėlių registracijos mokesčiu – 20 litų, o Šiauliuose tokią pat sumą agresyvių šunų mylėtojams tenka mokėti kas mėnesį.

LŽ kalbintas LGGD pirmininkas Benas Noreikis tikino, jog šunų ir kačių registracijos skaičiai neatitinka tikrovės. „Teoriškai šių gyvūnų dešimtkart mažiau nei gyventojų. Pavyzdžiui, vien Šiauliuose keturkojų turi būti registruota 13 tūkstančių,” – teigė jis. Oficialiai registruotų augintinių šiame mieste yra apie 4 tūkstančius.

Nelogiška mokesčių sistema

B.Noreikis tvirtino, kad LGGD nusiteikusi prieš tokią naminių gyvūnų registraciją. „Kas iš to, kad užkabinsi medalioną penkiolikai metų. Reikalinga kasmetinė registracija, kurią turėtų atlikti veterinarai, skiepijantys naminius gyvūnėlius nuo pasiutligės. Kasmet būtų užkabinamas vis kitos spalvos medalionas”, – aiškino LGGD pirmininkas. Jis palygino gyvūnų registraciją su automobilių technine apžiūra, kurią būtina atlikti periodiškai.

B.Noreikis piktinosi ir, anot jo, netikslingu kasmėnesiniu mokesčiu. LGGD pirmininko nuomone, pakaktų metinio mokesčio, kuris būtų renkamas skiepijant gyvūnus. Dabar daugiabutyje gyvenantis Vilniaus gyventojas per metus už savo šunį sumoka 120 litų. „Pakaktų ir 15 litų, jei nereikėtų išlaikyti viso rinkliavos aparato. Susimoki, o ką už tai gauni? Nei daugiau vedžiojimo aikštelių, nei šiukšliadėžių išmatoms”, – kalbėjo B.Noreikis.

Jam atrodo nelogiška, kad mokestis už keturkojus renkamas tik iš daugiabučių namų gyventojų. Esą tik retas asmuo, turintis privatų namą, vedžioja šunį savo kieme. „Jei mokestis renkamas dėl to, kad šunys teršia aplinką, pinigai turėtų atitekti kiemsargiams”, – sakė jis.

Aikštelės – ligų židinys

Mokesčių už gyvūnus rinkėjai aiškina, kad pinigai panaudojami tinkamai. Pateikiamos ataskaitos tiek savivaldybių administracijoms, tiek visuomenei. Pavyzdžiui, Šiauliuose pernai nuo kovo 1 dienos iki lapkričio 1-osios buvo surinkta 80 tūkst. litų, nors buvo tikimasi 50 tūkst. litų.

Minėtu laikotarpiu 12 tūkst. 600 litų skirta Jaunųjų gamtininkų centrui – už registravimo reikmenis ir kinologo eksperto paslaugas, 15 tūkst. 800 litų – rinkliavai administruoti. Per 31 tūkst. litų – penkioms šunų aikštelėms įrengti. Šiaulių savivaldybės administracijos Sanitarijos skyrius LŽ patikslino, kad aikštelės – ne šunų išvietė, o dresavimo ir vedžiojimo vieta. 15 tūkst. litų skirta užkrečiamųjų ligų prevencijai ir gaudyti benamiams gyvūnams.

Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje surinkti mokesčiai neužtikrina didesnės sanitarinės švaros miestuose, juolab kad už benamių gyvūnų gaudymą šios savivaldybės moka atskirai.

LGGD pirmininkas tikina, kad šunų vedžiojimo aikštelės – ne būtiniausias dalykas. Svarbiausia, jog asmuo surinktų savo keturkojo gyvūno išmatas ir turėtų kur jas išmesti, nes bendras konteineris tokiam reikalui netinka. „Aikštelės – potencialus ligų plitimo šaltinis. Kas garantuos, kad čia vedžiojami nesergantys šunys?”, – klausė B.Noreikis.

Jo nuomone, vidutiniam miestui pakaktų vienos arba dviejų šunų žaidimo ir dresavimo aikštelių, nes dabar įrengtomis naudojasi nedaugelis. Rinkliavos šalininkai visi kaip vienas teigia, kad visuomenė šunų išmatų surinkimo šiukšliadėžėms dar nesubrendusi.

Šunys su mikroschemomis

Trijuose didžiausiose šalies miestuose naminiai gyvūnai žymimi mikroschemomis. GRC specialistų tvirtinimu, tai daroma dėl gyventojų, kurie vengia atsakomybės. Kai gyvūnas pabėga iš namų arba patenka po automobilio ratais, jo šeimininkas dažnai mėgina įrodinėti nieko bendra su tokiu keturkoju neturintis.

LGGD pirmininkas įsitikinęs, kad toks žymėjimas tiesiog kažkam naudingas finansiškai. Teiginius, kad taip daroma civilizuotose šalyse, B.Noreikis vadino tuščiomis kalbomis: „Šitaip žymėti reikėtų nebent tuos gyvūnus, kurie kartu su šeimininkais keliauja iš vienos šalies į kitą. Kiek šunų vyksta į užsienį? Vienas procentas? Ir tai vargu.”