Sostinės šiuolaikinio meno centre vykęs vakaras „Cinemusica: Charlie Chaplin. XXI projekt” traukė pusiau žinojimu ir galimais netikėtumais.
Paprastai, jei programoje būna pamėgti ir daugsyk girdėti klasikai, visada žinome, ką girdėsime. Tik atlikėjų talentas įžiebia netikėtų interpretavimo dalykų. Bet kai sukame į „Gaidos” koncertus, dažnai beveik nieko, išskyrus anotacijas, nežinome. Ten būna daug netikėtumų, tik muzikologams težinomų autorių pavardžių. Tačiau pasitikėdami jau septynioliktą kartą vykstančios „Gaidos” geru vardu pasiduodame koncertų traukai. O šiemet dar labai gundo pagrindine festivalio tema skelbti žmogaus balso kerėjimai.
Smagių netikėtumų festivalis
„Gaida” dėl klausytojų stokos tikrai nesiskundžia. Gerokai iki koncertų pradžios jau būna visiškai pilna Bernardinų bažnyčia, Šiuolaikinio meno centro ar kitos salės. Daug suplūsta jaunimo. Prisėdama ir ant grindų, ramstomos sienos. Tad ir šiame centre vykęs vakaras „Cinemusica: Charlie Chaplin. XXI projekt” traukė pusiau žinojimu ir galimomis staigmenomis. Mažasis valkata, didysis nebyliojo kino artistas ir jo filmai praėjusio šimtmečio pradžioje bylojo ne žodžiais, o tik muzikos kalba. Judesių, siužeto linijų, dialogų, komiškumo raiška buvo garsai – smagi, kartais ironiška, lyg iš miesto gatvių, kavinių atkeliavusi muzika. Natų nepažinęs Charlie, nerūpestingai bravūriškai vaidinantis komiškiausiose scenose, buvo atidus ir išrankus gyvenimo iliustracijai muzikoje. Ir pats sukūrė muziką visiems savo filmams.
Šios programos sumanytojai, pasiryžę prikelti Ch.Chaplino filmų garsų gyvastį, tai pavadino projektu. Praplėstos ir paprastos programos ribos: galima juokauti, vaidinti, įvesti į sceną personažą. Juo, prisiklijavęs visam pasauliui pažįstamus ūsiukus, ir tapo operos solistas tenoras Rafailas Karpis. Į sceną jis išėjo kartu su „Nepaklusniųjų” ansambliu. Ši prieš porą metų susibūrusi muzikų grupė jau garsėja kaip maištinga, ieškanti programų ir atlikimo originalumo. Ansamblis jau muzikavo Pažaislio, Tytuvėnų festivaliuose, koncertavo pajūrio miestuose ir kurortuose. Novatoriški „Nepaklusnieji” ieško įdomių improvizavimo, teatro elementų, vaizdo jungčių. Pianistų Sonatos ir Roko Zubovų, Andriaus Radziukyno (fleita), Juliaus Černiaus (klarnetas), Ievos Sipaitytės (smuikas), Roberto Bliškevičiaus (altas), Mindaugo Bačkaus (violončlelė) fantazija ir drąsa jau pasiteisina muzikavimo kokybe.
Pirmasis kūrinys – Žibuoklės Martinaitytės premjera „Mozaika”, dedikuota Ch.Chaplinui, ir savo garsų audiniu atsiliepė į filmų muziką. Fragmentiški, bet jungiami skambesiai kūrė vaizduotėje filmo kadrus. Išskyrus Ch.Chaplino filmui „Naujieji laikai” sukurtus abrakadabro kalba ir paties sudainuotus posmelius (čia dainavo R.Karpis), kiti žmogaus balso įlipdymai atrodė kiek dirbtini. Arba dar nepasiekę sumanyto įspūdžio.
Nugalėti „Nepaklusnieji”
Paskui tą vakarą prasidėjo dviguba – vaizdo ir garso – atrakcija. Ketverto Ch.Chaplino filmų fragmentai – iš „Mažylio”(1921 m.), „Cirko” (1928 m.), „Naujųjų laikų” (1936 m.), „Didmiesčio žiburių” (1931 m.), – „Nepaklusniųjų” ansamblio muzikavimas, R.Karpio balsas. Muzika ir vaizdas buvo sinchroniški, pustamsyje grojantys muzikai neišklydo, buvo ritmiški. Galų gale apie muziką ėmei pamiršti – tai rodo, jog ji „lipo”. Kaip sakė R.Zubovas, muziką teko atkurti iš klausos iš pačių filmų ir sutvarkyti, instrumentuoti ansambliui.
Tai buvo „Gaidos” žaismė ir poilsis nuo kasdienybės. Bet filmų ištraukose mažojo Charlie – aktoriaus, komiko, akrobato – talentas taip galingai ūžtelėjo į salę, kad jam nusilenkę „Nepaklusnieji” išėjo iš scenos nugalėti. Turbūt jie dėl to neliūdėjo.