Teatrų architektūros pradžia Antikos pasaulyje

Graikų ir romėnų teatrai laikomi vienais gražiausių ir įstabiausių kultūrinio paveldo elementų Viduržemio jūros pakrantėje.

Graikų teatro istoriją galima padalinti į du esminius periodus, kurie yra svarbūs nagrinėjant šį reik6mingą, kultūrą šlovinantį architektūros kūrinį. Šie teatrai dažnai lyginami su šiek tiek vėlesnio laikotarpio romėnų teatrais, kuriems, kaip manoma, didelę įtaką padarė graikų statymo tradicijos.

Laikinieji teatrai Dionisijui

Išskirtinis graikų indėlis į architektūros istoriją yra teatrai – nuolydį turinti auditorija, skirta stebėti įvairiems teatriniams pasirodymams. Pirmieji jų teatrai nukelia atgal į VI a.pr.m.e., kai jie buvo naudojami tik festivaliams, skirtiems garbinti dievą Dionisijų. Šie pastatai, pirmieji atliekantys tokią funkciją gryname ore, būdavo mediniai, taigi kai šventė pasibaigdavo, teatrai būdavo lengvai išmontuojami.

Teatrai būdavo statomi ant kalvos šlaito visada gryname ore – spektaklius ruošdavo tik tam tikru laiku, kai jis būdavo tinkamas. Tuo metu graikų teatrus paprastai sudarydavo trys pagrindiniai elementai: šokio vieta, stebėjimo vieta ir scena.

Centrinė teatro dalis choriniams pasirodymams, religinėms apeigoms ir jau tuo metu galimiems vaidinimams buvo vadinama orkestra („šokio vieta”). Ji būdavo kalvos papėdėje tarp stebėjimui skirtos vietos („teatron”) ir persirengimo patalpų („skene”). Laikinuose teatruose aktoriai ir choras atlikdavo pasirodymus ant plokščios, grubaus apskritimo formos gruntu dengtos aikštės, skirtos vaidinimui.

Ankstyvaisiais teatro gyvavimo metais žiūrovai stebėdavo pasirodymus sėdėdami ant kylančios kalvos tiesiog ant žemės. Sėdėjimo vieta buvo vadinama teatronu. Netrukus jame atsirado medinių suolų eilės. Žiūrovai sėdėdavo jau nebe aplinkui visą apskritimą, bet tiktai ant šlaito, besileidžiančio žemyn. Taip daugiau svarbos buvo suteikta nuostabiam, teatrą supančiam kraštovaizdžiui, kuris tapo kiekvieno spektaklio dalimi.

Scena ankstyvaisiais laikotarpiais buvo pakelta aikštelė apvalios orkestros viduje. Kadangi pjesių autoriai iš pradžių niekada neleisdavo daugiau nei dviejų aktorių į sceną, lyderis, sakydamas dialogą su choru, dažnai užlipdavo ant medinio stalo ar laikinos pakylos, kuri stovėdavo šalia altoriaus.

Kartu su aktorių skaičiumi augo ir dialogo svarba, todėl tapo svarbu pastatyti platformą šalia šokio vietos ir įrengti patalpą, kur atlikėjai galėtų persirengti. Taip atsirado kita teatro dalis – skenė („skene”) – palapinė arba namelis, surenkamas religinei šventei ir išardomas jai pasibaigus.

Dėl ypatingos teatrų formos kiekvienas žiūrovas galėjo puikiausiai viską matyti, taip pat ir girdėti. Vaidinimai buvo atliekami lauke, dienos šviesoje prieš 10 000 žmonių ar net gausesnę auditoriją, tačiau architektai sugebėdavo aprūpinti teatrus tokia akustika, kad aktorių balsai buvo girdimi visame pastate, įskaitant ir viršutines žiūrovų eiles

Ilgalaikiai teatrai iš marmuro

Apie 499 m.pr.m.e. kalvos šone norint sukurti nuolatines, stabilias sėdėjimo vietas vis dažniau buvo statomi akmens blokai. Taip atsirado naujas graikų teatro tipas – ilgalaikiai teatrai.

Pirmasis ilgalaikis teatras buvo pastatytas IV a.pr.m.e. viduryje. Tai buvo Dionisijaus teatras Atėnuose, nors geriausiu klasikinio graikų teatro pavyzdžiu laikomas Epidauro teatras, pastatytas apie 340 m. pr.m.e. Esminiai tipinio graikų teatro bruožai liko panašūs kaip anksčiau, tik dabar dauguma konstrukcijų jau buvo ne iš medžio.

Orkestra vis dar buvo graikų teatro branduolys, vieta, kur choras šokdavo, dainuodavo ir bendraudavo su aktoriais, kurie būdavo ant scenos.

Skirtumas tarp senųjų laikų laikinųjų ir ilgalaikių teatrų buvo tas, kad apskrita teatro forma tapo aiškesnė, vidutinis jos skersmuo buvo 78 pėdos (apie 23,77 m ). Kadangi ankstyvosios orkestros buvo tiesiog ant kietos žemės, ilgalaikiuose teatruose jas pradėta dengti marmuru ar kitomis brangesnėmis medžiagomis.

Iki IV a. pr.m.e. daugelio teatronų sėdėjimo vietos jau buvo marmurinės, jos pakeitė ankstesniąsias medines. Stabilus sėdėjimas tapo labiau paplitęs ir dėl naujų konstruktyvinių išradimų.

IV a. pr.m.e. graikų teatre pradėta daugiau dėmesio skirti gyventojų gerovės demonstravimui. Auditorija buvo suskirstyta į kelias dalis, bet sėdėjimo vietos būdavo nustatomas ne pagal piniginį mokestį, bet pagal klasę ar kitus panašius kriterijus. Nors ir eilės, esančios arčiausiai orkestros, buvo skirtos dvasininkams, magistratams, kitiems garbingą postą užimantiems žmonėms, daugiausia vietos buvo skirta publikai, kuri atsižvelgusi į pastarąsias išlygas, galėjo laisvai pasirinkti, kur sėdėti

Scena su praėjimo takais jau turėjo savo vietą ankstyvaisiais laikinojo teatro laikais. Tik vėliau ji buvo pakelta gerokai aukščiau, o iš jos į orkestrą buvo galima patekti nusileidus neaukštais laipteliais. Mediniai scenos statiniai buvo pakeisti į ilgaamžiškesnes akmens struktūras.

Iš Epidauro teatro skenės akmeninių pamatų manoma ją buvus pakankamai žemą, stačiakampio formos, su plačiomis centrinėmis durimis, taip pat su patekimu ant stogo, kad aktoriai, kai reikia, galėtų atsidurti aukštai, vaidindami dievus ar kitus personažus. Šios struktūros kartais buvo papuošiamos įvairiais tapytais motyvais pjesės veiksmo vietos imitacijai sukurti.

Nauji ilgalaikiai teatrai galėjo talpinti dvigubai daugiau žmonių scenoje, taip pat ir auditorijoje, tačiau akustika išliko tokios pačios stebėtinos kokybės ir daugelis iki šiol mano, kad tuometinių graikų mokslo supratimas buvo daug geresnis nei dabar, kai jau turime mikrofonus ir kitą naujų laikų techniką, nes yra tik keletas šiuolaikinių teatrų, pasižyminčių tikrai gera akustika.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.