„Netikėjau, kad rojus gali būti toks gražus be žmogaus”, – taip apie klaipėdiečių E. Nedzinsko ir V. Ančerio dokumentinio filmo „Neringos sakmės” debiutą atsiliepė kino kritikas S. Valiulis.
Petro Abukevičiaus premija, skirta už geriausią metų filmą Lietuvos gamtos tema, šiemet atiteko Mindaugo Survilos dokumentinei kino juostai apie erelius žuvininkus. Tačiau diplomo ir itin šiltų žiūrovų vertinimų susilaukė ir tapytojo, fotografo, operatoriaus Eugenijaus Nedzinsko videofilmas „Neringos sakmės”. 21 minutės trukmės juosta buvo kuriama pusantrų metų. Laukinėje Kuršių marių pakrantėje buvo nufilmuota 10 val. medžiagos. Filmui atrinkti tie vaizdai, kurie, pasak autoriaus, geriausiai perteikia „savaiminę gamtos pulsaciją”. Muziką specialiai vaizdui sukūrė kompozitorius ir muzikantas Vilius Ančeris.
Tobulas chaosas
„Tai nėra dokumentinis filmas apie gamtą, nors jame galima išvysti, kaip gulbė suka lizdą ar poravimosi metu kaunasi žąsinai. Gal nepavadinsi jo ir meditaciniu, nors vaizdai ir V. Ančerio muzika iš tiesų tam nuteikia”, – sakė autorius, kuriam svarbiausia buvo perteikti gamtos formų įvairovę – kaip tobulą chaosą.
Turbūt kiekvienas mūsų turime savąją Neringos viziją, tad tenykštė gamtos viešpatija – savotiškai „pavojinga zona” menininkui, ieškančiam ten dar neatrasto? – klausiau.
„Juodkrantėje praleistas geriausias mano gyvenimo laikas. Ten užaugo mano vaikai, aš tapiau kopas ir fotografavau marių pakrantę, – prisipažįsta Eugenijus. – Buvau taip susigyvenęs su mane supančia aplinka, jog juodkrantiškiai stebėdavosi, jog aš žinau, kur gyvena koks bebras ar paukštis. Sakydavau, kad tai, kas jiems kasdieniška ir neįdomu, man kelia nuostabą. Paskui atsirado kamera…”
E. Nedzinskas neslepia, jog jam didelį įspūdį padarė N. Kitaro projektas „Thinking of you”, kuriame perteikta savaiminė gamtos vibracija; tokį sprendimą operatorius priėmė ir pats, atspindėdamas natūralų vyksmą gamtoje – be specialiųjų sceninių efektų ir jausmingų surežisuotų scenų.
„Gamtoje viskas yra taip ritmiška, tvarkinga ir gražu, kad jei tik turi kantrybės išlaukti, prieš kamerą būtinai kas nors įvyksta. Patyriau, kad kuo mažiau lakstai, tuo daugiau atrandi, stebeilydamas į tos pačios bangos ritmiką ir kaitą. Gamtoje tiek daug vyksta, kad nereikia nei siužeto, nei sudėtingo apšvietimo, nei ką išpūsti ar sureikšminti”, – kalbėjo E. Nedzinskas.
Naujas požiūris
Montuojant filmą, išmesta visa, kad netiko meditatyviai ritminei struktūrai ir vaizdo plastikai, tarkime, gulbės mėlynuose vandenyse, kurios atrodė kaip „prilipdytas atvirukas” ar stirnos, suardžiusios ramų filmo ritmą.
„Buvau sužavėtas tų dalykų, kurių anksčiau nematydavau: švendrių, panašių į japonų hieroglifus po vandeniu, atspindžių vandeny, šešėlių kaligrafijos. Manęs net žiūrovai klausė, kodėl aš taip sudėliojau tas švendres, kad jos primena mistiškus rašmenis, nors žiemą jas taip paklojo „einantis” ledas”, – pasakojo autorius, branginantis pačios stichijos išgrynintą, „švarų” kadrą. Tai ir esą naujos įžvalgos.
Geriausiu videofilmo įvertinimu E. Nedzinskas laikytų gamtininkų atsiliepimus, esą per darbus jiems iki šiol nepavykę pamatyti, kaip gulbė suka lizdą, ir apskritai tai esąs naujas požiūris į mūsų menininkų jau kone ligi gyvuonies nustekentą gamtą.
Peizažinė lyrika
„Eugenijaus nufilmuoti vaizdai man kėlė daugybę asociacijų, netgi katarsį, ir aš rašiau muziką lyg novelę pasiūlyta ir man įdomia tema”, – sakė savamokslis kompozitorius Vilius Ančeris.
Pastebėjau, jog jo sukurta muzika yra tarsi antras filmo siužetas, su pakilimais ir atoslūgiais. Tačiau man pasirodė, kad muzika „peržengia” Neringos peizažų ribas, ji labiau – kosminė, o kompozitorius prasitarė, jog jam ji labiau primena vientisą kvėpavimą – gamtos ir joje knibždančių gyvų būtybių.
„Rašiau intuityviai, tačiau filmą žiūrėjau gal kokį šimtą kartų. Supratau, kad gamtos nepranoksi, ir būtų didžiausia nesąmonė su ja „galynėtis”, mėgdžioti jos garsus”, – sakė Vilius.
Jis stengėsi, kad muzika nebūtų slegianti, netrukdytų gamtos virsmams, kad tiesiog „būtų graži”. „Kaip ją apibūdinčiau? Nežinau. Gal – peizažinė lyrika?” – sakė Vilius Ančeris.