Galima rasti daugybę šeimyninių santykių krizės priežasčių – pradedant nuo nepasitenkinimo seksualiniu gyvenimu ir baigiant vieno iš sutuoktinio žalingais įpročiais.
Bet tam tikrais šeimyninio gyvenimo etapais krizių išvengti ypač sudėtinga. Pačios pavojingiausios –vadinamosios pritapimo, vystymosi skirtumo ir vidutinio amžiaus krizės.
Pritapimo krizė
Į mane kreipėsi 23 metų mergina. Problema: nori skirtis su jaunuoliu, su kuriuo gyveno metus ir jau ketino tuoktis.
„Kai susipažinome, beveik iš karto pradėjome gyventi kartu ir penkis mėnesius nebuvo jokių konfliktų. Paskui jie pasipylė kaip iš gausybės rago. Supratome, kad esame pernelyg skirtingi. Aš trokštu mokytis, man būtinas geras išsilavinimas, o draugui viso to nereikia”, – guodėsi mergina.
Pritapimo etapas – tai toks momentas, kai žmonės priima (kartais sąmoningai, o kartais – ne) galutinį sprendimą: bus jie kartu ar ne. Teigiamai apsisprendžiama, jei part-neriai įveikia tarpusavio santykiams trukdančias kliūtis ir išsaugo norą ieškoti kompromisų. Tačiau ne visoms poroms tai pavyksta.
Todėl jauniems žmonėms prieš įteisinant santykius kai kurie psichologai rekomenduoja kurį laiką pagyventi kartu. Ar pavyks pritapti, dažniausiai paaiškėja gana greitai – maždaug per pusmetį. Jei šis laikotarpis praeina sėkmingai, tokią porą galima laikyti morališkai pasiruošusia šeimyniniam gyvenimui.
Vystymosi skirtumo krizė
Pagalbos kreipėsi 40 metų moteris. Problema: vyras atitolo emociškai, mažai laiko praleidžia namie, nesidalija su žmona mintimis, apskritai beveik nebendrauja.
„Baigėme tą patį institutą ir iš karto susituokėme. Mudviem buvo įdomu drauge – galėjome valandų valandas kalbėtis. Bet kai gimė vaikas, turėjau mesti darbą. Jau daug laiko nedirbu – šeimininkauju namuose”, – pasakojo moteris.
Susituokę žmonės iš pradžių yra gana panašaus vystymosi lygio: jų išsilavinimas, kultūra, pomėgiai sutampa. Bet palengva atsiranda takoskyra, dažniausiai tai išprovokuoja vaiko gimimas.
Deja, bet gamta skatina moterį nurimti. Juk jos svarbiausi biologiniai tikslai – rasti tinkamą vyrą ir susilaukti palikuonių – jau pasiekti. Vyrui viskas kitaip. Savo tikslus jis tik pradeda įgyvendinti: kopia karjeros laiptais, visuomenėje įgyja statusą, apie kurį tiek svajojo.
Po kelerių metų – tai visiškai kitokie žmonės, nei buvo anksčiau.
Ką daryti, kad taip neatsitiktų? Svarbiausia – ieškoti kompromisų. Vyras turėtų daugiau laiko skirti šeimai ir vaikui. Moteris – labiau save prižiūrėti: ne tik išoriškai, bet ir tobulėti kaip asmenybė. Svarbu, kad partneriai suvoktų, jog artėja krizė, ir bendromis pastangomis stengtųsi išvengti tokios situacijos.
Vidutinio amžiaus krizė
Tai toks gyvenimo etapas, kai vienas iš sutuoktinių rimtai mąsto keisti dabartinę šeimą nauja. Dažniausiai tokių minčių kyla vyrams dėl jų fiziologinių ypatumų. Tačiau negalima visos kaltės versti tik vienam. Tikėtina, kad abu partneriai nesistengė puoselėti šeimyninių santykių ir sugriovė juos savo rankomis.
Būna, kad geri sutuoktinių santykiai pašlyja, kai vienam jų šauna mintis, jog gyvenimas eina į pabaigą, o jis (ji) dar daug ko nespėjo nuveikti. Žmonės kardinaliai pakeičia savo gyvenimą: susiranda naują darbą, hobį, užmezga romaną.
Dažniausiai tokių metamorfozių vyksta klimakso laikotarpiu – tada, kai organizmas tartum signalizuoja žmogui, kad jis dar turi galimybę suspėti į paskutinį traukinį. Vyras susiranda kitą moterį, dažniausiai už save gerokai jaunesnę, tarsi norėdamas pabrėžti: savo gyvenimą galiu pradėti iš naujo.
Ką patarti moteriai, kad ji išvengtų tokios situacijos? Ji turi stengtis neatitolti nuo vyro, pritarti daugumai jo idėjų ir darbų. Reikia suprasti, kad geri santykiai – tai atlygis už dideles pastangas, tiek fizines, tiek psichologines.