Nors mokslas su verslu palaiko ryšį, esama nemažai bendradarbiavimo spragų. Norint jas užtaisyti, reikalinga valstybinė politika.
Lietuvos pramonininkų konfederacijoje (LPK) surengtame posėdyje dalyvavę LPK Mokslo ir inovacijų komiteto nariai pripažino, kad siekiant mokslo ir verslo institucijų efektyvesnio bendradarbiavimo reikalinga tiek abipusė iniciatyva, tiek valstybinė politika.
Valstybės paramos mokslo ir pramonės bendradarbiavimui svarbą akcentavo vienas šios diskusijos organizatorių LPK Mokslo ir inovacijų komiteto pirmininkas Juozas Gecevičius.
Anot VGTU prorektoriaus, profesoriaus, habilituoto mokslų daktaro Raimundo Kirvaičio, mokslo institucijos ir pramonės įmonės, nepaisant tam tikrų trukdžių, bendradarbiauja.
„VGTU su pramonininkais per metus realizuoja daug projektų. Todėl manau, kad pramonininkams labai reikalinga universiteto mokslininkų kvalifikacija”, – teigė R.Kirvaitis. Jo nuomone, bendradarbiauti trukdo mažos dėstytojų algos ir jiems tenkantis didelis darbo krūvis.
Kaip teigia R.Kirvaitis, bendradarbiavimo rezervai dideli. „Bent technologijų universitetų baigiamieji bakalauro, magistro, daktaro darbai galėtų būti skirti Lietuvos pramonei.
Tai įmanoma, reikia, kad dėstytojai daugiau laiko galėtų skirti
bendradarbiavimui”, – išeičių ieškojo profesorius.
Anot jo, kartais pajėgumo pritrūksta ir Lietuvos pramonei. „Pavyzdžiui, bendradarbiavome su viena įmone, ir galiausiai mums buvo pasakyta: norint šį produktą pagaminti, reikia mažiausiai dviejų milijonų litų, o mes negalime tiek skirti”, – prisiminė profesorius. Jo teigimu, kai kurie projektai neapdairiai atiduodami Vakarų įmonėms.
„Girdime, kad ruošiamasi pirkti šimtus greičių matuoklių, kainuojančių po 100-300 tūkst. litų. Esu tikras, kad Lietuvos mokslui ir pramonei tai būtų įveikiamas uždavinys”, – teigė R.Kirvaitis. Jo manymu, technologinės platformos padėtų suderinti Lietuvos ir Europos pramonės kryptis. Dabar daug pradėtų projektų neužbaigiama.
Profesorius sako, esą nerealu tikėtis, kad studijas baigęs žmogus iš karto galės pateisinti visus darbdavio lūkesčius.
„Labai išsiplėtė mokymosi programos. Reikia atsisakyti minties, kad jaunas žmogus iš karto po studijų pradės sėkmingai dirbti gamykloje, – samprotavo R.Kirvaitis. – Jei studentas baigiamąjį darbą rengia dirbdamas konkrečioje įmonėje jai aktualia tema, baigęs mokslus jis toje įmonėje labiau tiks dirbti, nei kuris kitas.”
Mokslininkai nelabai aktyvūs
Pasak Lietuvos tekstilės instituto direktorės Aušros Abraitienės, dabar rengiamas įstatymo projektas, sudarysiantis galimybę įmonėms užsisakyti daugiau mokslinių tyrimų.
„Pagal šį projektą moksliniai tyrimai, kuriuos užsako įmonė, būtų neapmokestinami”, – tokią efektyvesnio bendradarbiavimo galimybę mato A.Abraitienė. Ji siūlė atkreipti dėmesį, kad mokslininkai neturi sąlygų bendradarbiauti su įmonėmis.
„Man regis, kad ir mokslininkai nepakankamai aktyviai bendradarbiauja su įmonėmis. Juk mokslininkai universitetuose apkrauti pedagogine veikla. Pagal jų tyrimus rašomi moksliniai straipsniai, nes tai yra pagrindinis mokslinės veiklos įrodymas”, – kalbėjo A.Abraitienė.
Jos manymu, mokslininko praktiko vaidmuo turėtų būti reikšmingesnis. „Jei mokslininkas įgyvendina praktinį projektą ar sukuria kokią nors technologiją, šis darbas neįtraukiamas į mokslinių darbų sąrašą. Atlikdamas eksperimentinės plėtros darbus toks mokslininkas negali būti ekspertas nei Mokslo taryboje, nei kitur. Mokslininko prestižo Lietuvoje tai nedidina”, – problemą įžvelgia A.Abraitienė.
Inovacijų centro direktoriaus Kęstučio Gečo teigimu, apie mokslą ir gamybą reikėtų kalbėti kaip apie bendrą reiškinį, kompleksines programas, o ne atskiras institucijas. Anot K.Gečo, įmonės, kurios kreipiasi į mokslines institucijas, neįvertina, kad įmonėje atliekami tyrimai priklauso mokslinių tyrimų ekonominei plėtrai.
„Jei parama mokslinių tyrimų ekonominei plėtrai virs tik užsakomojo pobūdžio parama, moksliniai tyrimai įmonėse pelno mokesčio lengvata negalės pasinaudoti. Būtų labai gaila”, – kalbėjo K.Gečas. Jo teigimu, ryšį tarp mokslo ir gamybos institucijų reikėtų didinti kryptingai. Pasak K.Gečo, Lietuvoje yra labai daug fizikų, bet pernelyg mažai aukštos klasės inžinierių, mechanikų.
Be valstybinės politikos neapsieis
Kauno technologijos universiteto regioninio verslo inkubatoriaus direktoriaus Prano Miliaus teigimu, inovacijų kultūros, mokslo ir verslo bendradarbiavimas, tam tikrų struktūrų stiprinimas neįmanomas be valdžios paramos. Pasak P.Miliaus, Lietuvoje labai daug kalbama apie mokslo slėnių kūrimą, tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad analogiškas projektas JAV šiuo metu išgyvena krizę.
„Švietimo ir mokslo ministerijoje ant stalo guli penkios paraiškos Lietuvoje kurti mokslo slėnius. Tačiau naujausiomis mano žiniomis, tokia struktūra JAV šiandien išgyvena rimtą krizę. Ar mes nedarome klaidos šią struktūrą perkeldami į Lietuvą?” – svarstė P.Milius.
Kaip teigė Rimvydas Savickas, AB „Vingis” technikos direktorius, įmonė, kurianti inovatyvius produktus, labiausiai gali kliautis senosios kartos specialistais, o jaunųjų specialistų pasirengimas netenkina.
„Mes dirbame ir su jaunimu. Bet jų pasirengimas vertas kritikos: baigę aukštąjį mokslą ir įgiję inžinerinę specialybę jie net nemoka brėžinių skaityti. Mūsų įmonė, nors yra privati, pati rengia specialistus, investuoja į juos”, – kalbėjo R.Savickas.