Atleidimas iš darbo darbuotojo prašymu

Pagal darbo sutarčių nutraukimo pagrindus antrą vietą užima darbuotojų atleidimas iš darbo jų pačių prašymu.

Darbuotojo išankstinis įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą nustatytas pirmiausia darbdavio naudai, kad jis laiku galėtų išvengti gamybos procese neigiamų pasekmių, susijusių su darbuotojo išėjimu iš darbo. Tačiau šis įspėjimo terminas kartu atitinka ir darbuotojo interesus. Mat darbuotojui įspėjus apie numatomą darbo sutarties nutraukimą, darbdavys negali to darbuotojo jo paties prašymu atleisti iš darbo, kol šis įspėjimo terminas nėra pasibaigęs. Tuo pačiu darbuotojui suteikiama teisė ir laikas apsispręsti, ar nėra būtina pakeisti savo nuomonę ir dėl šios priežasties per įstatyme nustatytą terminą atšaukti savo prašymą dėl išėjimo iš darbo.

Valia palikti darbą

Darbuotojas, norėdamas savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį, darbdaviui turi pateikti rašytinį pareiškimą (prašymą). Nesant darbuotojo rašytinio pareiškimo su prašymu atleisti jį iš darbo, sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva negali būti pripažintas teisėtu.

Teismų praktikos pavyzdžiai rodo, jog kartais tokie pareiškimai iš darbuotojų išgaunami apgaulės būdu arba jau priimant į darbą reikalaujama, kad pradedantis dirbti asmuo iš anksto („avansu”) parašytų pareiškimą atleisti jį iš darbo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), kasacine tvarka nagrinėdamas grąžinimo į darbą bylas, ne sykį yra nurodęs, jog konstatavus minėtas aplinkybes darbuotojų atleidimas iš darbo pagal tokius iš anksto išgautus pareiškimus turi būti pripažintas neteisėtu ir ieškovai grąžinti į darbą (LAT 2000-05-17 nutartis ieškovo V.L. civ. byloje Nr. 3K-3-567/2000; 2006-10-23 nutartis ieškovo K.Ž. civ. byloje Nr. 3K-3-534/2006; 2006-11-22 nutartis ieškovės V.M. civ. byloje Nr. 3K-3-613/2006 ir kt.).

Tačiau reikia žinoti, kad darbdavio ketinimas teisėtu pagrindu skirti darbuotojui drausminę nuobaudą (kad ir atleisti iš darbo) už jo įvykdytus darbo drausmės pažeidimus negali būti vertinamas kaip darbuotojui daroma psichologinė prievarta parašyti prašymą palikti darbovietę savo noru.

Sutarties nutraukimas be svarbių priežasčių

Darbo kodeksas (DK) neįpareigoja darbuotojo nurodyti priežastis, dėl kurių jis nori nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos. Be to, prašymą nutraukti darbo sutartį įmonės administracijai darbuotojas gali įteikti bet kuriuo metu, kad ir sirgdamas, atostogaudamas, būdamas komandiruotėje ir panašiai. Administracija gautą pareiškimą turi užregistruoti pagal raštvedybos taisykles, nustatytas Archyvų departamento 2001 m. gruodžio 28 įsakymu Nr. 88 (Žin., 2002, Nr. 5-211).

Kai įmonės administracija dėl bet kurių nors motyvų atsisako priimti iš darbuotojo pareiškimą apie norą nutraukti darbo sutartį, patartina kreiptis į Valstybinės darbo inspekcijos teritorinį skyrių. Toks prašymas darbdaviui oficialiai gali būti persiųstas ir per notaro kontorą arba teismo antstolį.

LAT kasacinėje nutartyje, priimtoje 2007-10-01 nagrinėjant ieškovo K. Ž. grąžinimo į darbą bylą Nr. 3K-3-358/2007, nurodė, kad darbuotojas, norėdamas nutraukti savo noru darbo sutartį, rašytiniame prašyme turi nurodyti to parašymo pateikimo datą, o taip pat datą, nuo kurios prašosi atleidžiamas iš darbo. Apie savo apsisprendimą palikti darbą darbuotojas privalo raštu įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki darbo sutarties nutraukimo. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks įspėjimo terminas (trumpesnis ar ilgesnis), bet jis negali viršyti vieno mėnesio (DK 127 str.1 d.). Pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas atleidžiamas iš darbo jo paties prašymu, nors tuo metu jis sirgtų, atostogautų, būtų komandiruotėje ir pan.

Įspėjimo apie norą palikti darbą terminas skaičiuojamas kalendorinėmis dienomis. Jeigu, tarkime, toks pareiškimas darbdaviui įteiktas trečiadienį, tai ši diena į terminą neįskaičiuojama, o po to antrasis trečiadienis bus paskutinė keturioliktoji įspėjimo termino diena, kuri kartu yra ir darbuotojo atleidimo iš darbo bei finansinio atsiskaitymo su juo diena. Įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju (DK 127 str.1 d. ir 141 str. 1 d.). Kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, tai termino pabaigos diena laikoma artimiausia po jos einanti darbo diena (DK 26 str. 3 d.).

Jeigu darbdavys įspėjimo termino paskutinę dieną neatleido darbuotojo ir pastarasis po to toliau tęsia darbą pas darbdavį, tai prašymas atleisti iš darbo netenka juridinės galios ir vėliau jo pagrindu darbuotojas negali būti atleistas iš darbo pagal DK 127 straipsnį („Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu”).

Darbuotojui, nutraukusiam darbo sutartį DK 127 str. 1 dalies pagrindu, nepriklauso išeitinė išmoka, išskyrus kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, nors būtų dirbtos tik kelios dienos. Iš šiuo pagrindu atleisto iš darbo asmens neišieškomos tos atostoginių pinigų sumos, kurios jam išmokėtos už neišdirbtas kasmetinių atostogų dienas (DK 224 str. 2 d. 2 p.). Tačiau darbuotojas gali būti įpareigotas atlyginti buvusiam darbdaviui pastarojo turėtas per paskutinius vienerius darbo metus išlaidas mokymams, stažuotėms, kvalifikacijos kėlimui, jeigu pagal DK 95 str. 5 dalį tai buvo šalių sulygta ir nurodyta pasirašytoje darbo sutartyje.

Svarbios priežastys nutraukti sutartį

DK 127 str. 2 dalis numato, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, jei reikalavimas ją nutraukti yra pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, nustatytomis kolektyvinėje sutartyje (joje turėtų būti nurodyti konkretūs tokie atvejai), arba kai darbdavys nevykdo savo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį.

Be to, pagal DK 128 straipsnį darbuotojo prašymu gali būti nutraukta neterminuota, taip pat terminuota darbo sutartis, sudaryta ilgesniam kaip 6 mėnesių laikui, dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių. Tokiu atveju sutartis nutrauktina, jeigu darbo vietoje prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip 30 dienų iš eilės arba ji sudaro daugiau kaip 60 dienų per paskutinius 12 mėnesių, arba kai jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas priklausantis darbo užmokestis.

Atleidžiant darbuotoją jo prašymu iš darbo dėl nurodytų svarbių priežasčių, išmokama dviejų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kuri nėra didinama pagal turimą nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje (DK 140 str. 2 d.).

Minėtais atvejais darbuotojai privalo įrodyti svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 dalį, buvimą, ir turi raštu įspėti darbdavį apie sutarties nutraukimą ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas iki atleidimo iš darbo dienos, o kai norima nutraukti darbo santykius pagal DK 128 straipsnį, darbdavys turi būti įspėtas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas.

Jeigu darbdavys nesutinka su darbuotojo pateiktas argumentais nutraukti jo darbo sutartį dėl svarbių priežasčių, pasibaigus įspėjamajam laikotarpiui darbuotojas negali savo nuožiūra palikti darbovietės, nes minėti argumentai yra vertinimo kriterijai ir ginčo atveju jų buvimą gali nustatyti tik įmonės darbo ginčų komisija, o po to teismas. Todėl darbdavys tokį neatvykstantį į darbą darbuotoją galėtų atleisti iš darbo už pravaikštą be svarbių priežasčių. Šiuo atveju ginčą dėl atleidimo iš darbo nagrinėjant teisme, pastarasis įvertins darbuotojo turėtą teisę savo noru nutraukti darbo sutartį dėl svarbių priežasčių. Jeigu teismas konstatuos, jog darbuotojas tokios teisės neturėjo, jo atleidimas iš darbo už pravaikštą be svarbių priežasčių bus pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Kai darbą palieka pensininkas

Kai darbuotojas, kuris yra įgijęs teisę į visą senatvės pensiją ar ją jau gauna, nori nutraukti terminuotam laikui sudarytą darbo sutartį iki termino pabaigos, šie asmenys iš darbo atleidžiami bendra tvarka pagal DK 127 str. 1 dalį – t. y. darbdavys turi būti įspėtas ne vėliau kaip prieš dvi savaites, ir atleidžiamam asmeniui išeitinė išmoka nepriklauso. Tačiau toks darbuotojas dėl išėjimo į pensiją gali nutraukti ir neterminuotą darbo sutartį, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas. Tokiu atveju darbuotojas atleidžiamas iš darbo nuo jo prašyme nurodytos dienos ir jam išmokama dviejų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kuri nėra didinama pagal turimą nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje (DK 140 str. 2 d.).

Tokiai kategorijai priklauso tie darbuotojai, kurie yra sulaukę pensijinio amžiaus ir kartu turi būtiną socialinio draudimo stažą visai senatvės pensijai gauti, nors toji pensija jiems gali būti dar ir nepaskirta. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai nustato, kad teisė gauti visą senatvės pensiją priklauso 60 m. amžiaus moterims, turinčioms būtiną 30 metų draudimo stažą, o vyrams, kai jie sulaukia 62,5 m. amžiaus ir turi 30 m. trukmės draudimo stažą.

Sutarties nutraukimas išbandymo metu

Pagal DK 105 straipsnį, išbandymas, priklausomai nuo to, kurios darbo sutarties šalies iniciatyva dėl jo susitariama, gali būti dviejų rūšių: kai darbdavys nori patikrinti stojančio dirbti asmens sugebėjimus atlikti sutartą darbą, arba kai būsimas darbuotojas nori įsitikinti, ar siūlomas darbas jam tinka.

Nustačius išbandymą su tikslu patikrinti, ar siūlomas darbas tinka darbuotojui, pastarasis turi teisę išbandymo metu nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris dienas (DK 107 str. 2 d.). Kai darbo sutartyje išbandymas sulygtas darbdavio iniciatyva, jo metu darbuotojas, norėdamas palikti darbą, turi apie tai raštu įspėti darbdavį bendra tvarka – ne vėliau kaip prieš dvi savaites. Pasibaigus šiems terminams, darbuotojas turi teisę palikti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą.

Kai darbas yra laikinas

Vadovaudamasi DK 113 straipsniu Vyriausybė 2003 m. rugpjūčio 19 d. priėmė nutarimą Nr. 1043 „Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo” [Žin., 2003, Nr. 81(1)-3690], kuriuo nustatyti ir „Laikinosios darbo sutarties sudarymo pagrindai, jos pakeitimo ir pasibaigimo, taip pat laikinųjų darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumai”.

Juose nurodyta, jog laikinoji darbo sutartis gali būti sudaroma ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui skubiems ar trumpalaikiams darbams atlikti, laikinai nesantiems (dėl ligos, atostogų ir pan.) darbuotojams pavaduoti, ji taip pat gali būti sudaryta su studentais, moksleiviais jų atostogų metu. Minėtas Vyriausybės nutarimas numato, jog laikinoji darbo sutartis darbuotojo pareiškimu gali būti nutraukta, apie tai raštu įspėjus darbdavį prieš 5 darbo dienas.

Palikti sezoninį darbą

DK 112 straipsnis sezoniniais vadina darbus, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai (vienas po kito einančių dvylikos mėnesių laikotarpiu), ir kurie yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą.

Sezoninį darbą reglamentuoja Vyriausybės 1994 m. kovo 7 d. nutarimas Nr. 154 (Žin., 1994, Nr. 19-313). Šiuo nutarimu patvirtintos sezoninės darbo sutarties sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo, darbo ir poilsio laiko bei darbo apmokėjimo laiko ypatybės, taip pat sezoninių darbų pavadinimų sąrašas. Šis Vyriausybės nutarimas numato, kad sezoninė darbo sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus sutarties terminui darbuotojo pareiškimu, apie tai raštu įspėjus darbdavį prieš 5 kalendorines dienas.

Terminų koregavimas

Darbuotojas savo pareiškime gali nurodyti konkrečią datą, nuo kurios jis prašo nutraukti darbo santykius ir darbdavys negali savo nuožiūra koreguoti šios datos. Darbuotojo valia palikti darbą nuo naujos datos gali būti išreikšta pateikiant naują pareiškimą dėl anksčiau nurodyto termino sutrumpinimo ar pailginimo. Šis taisymas turi būti nustatyta tvarka aptartas ir patvirtintas darbuotojo parašu.

Kai darbuotojas pageidauja palikti darbą per trumpesnį negu dviejų savaičių terminą, darbo sutartis gali būti nutraukta tik jo nurodytu laiku. Bet šiuo atveju darbdavys turi teisę nesutikti su tokiu pageidavimu ir pasiūlyti darbuotojui, kad pastarasis apie darbo santykių nutraukimą įspėtų pagal įstatymą, t.y. ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki atleidimo iš darbo dienos.

Jeigu per įspėjamąjį laikotarpį darbuotojas nesuspėtų užbaigti darbų, kurių kitas darbuotojas faktiškai negalės tęsti, arba kai darbuotojas per tą laikotarpį fiziškai negalėtų perduoti jo žinioje esančių materialinių vertybių, darbuotojo ir darbdavio bendru susitarimu tikslintina darbuotojo atleidimo iš darbo data, bet ir tuo atveju darbo sutartis nutraukiama pagal DK 127 straipsnį. Kai tokiu atveju būtų papildomai aptartos ir kitos darbo sutarties nutraukimo sąlygos, dėl jų turėtų būti pasirašytas bendras susitarimas ir tuomet darbuotojo atleidimas iš darbo įforminamas DK 125 straipsnio pagrindu.

Prašymo palikti darbą atšaukimas

DK 127 str. 4 dalis suteikia darbuotojui teisę savo prašymą nutraukti darbo sutartį atšaukti ne vėliau kaip per tris dienas nuo pareiškimo padavimo dienos. Šis terminas yra naikinamasis, į kurį įskaičiuojamos ir nedarbo bei švenčių dienos, bet kai jo paskutinei dienai tenka minėtos dienos, termino pabaigos diena laikoma artimiausia po jų ateinanti darbo diena. Suėjus trijų dienų terminui, darbuotojas gali kreiptis į darbdavį su pareiškimu apie savo prašymo išeiti iš darbo atšaukimą, bet toks prašymas gali būti tenkinamas tik tuo atveju, kai pats darbdavys sutinka, kad darbuotojas toliau liktų dirbti darbe.

LAT konstatavo, kad kai darbuotojas pareiškime nurodo konkrečią atleidimo iš darbo datą, ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra trumpesnis negu trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti prašymą ir darbuotoją atleisti iš darbo nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudojo ir patenkino darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo išeiti iš darbo atšaukti negali (LAT 2007-06-29 nutartis ieškovės I. A. grąžinimo į darbą byloje Nr. 3K-3-297/2007).

Atleidimas kitais pagrindais

Jei darbuotojas paduoda pareiškimą jo paties prašymu nutraukti darbo sutartį, tai darbdaviui nekliudo per įspėjamąjį laikotarpį šį darbuotoją atleisti iš darbo kitu įstatymo numatytu pagrindu ir tvarka, pavyzdžiui, už darbo drausmės pažeidimus, turto grobimą, neblaivaus pasirodymą darbe ir pan.

Tokiais atvejais darbdavio iniciatyva darbo sutartis gali būti nutraukta ne vėliau kaip iki darbuotojo pareikšto įspėjimo termino pabaigos, nes po to darbo sutartis laikoma jau nutraukta paties darbuotojo valia.

Darbo kodeksas neįpareigoja darbuotojo nurodyti priežastis, dėl kurių jis nori nutraukti darbo sutartį.

Prašymą nutraukti darbo sutartį įmonės administracijai darbuotojas gali įteikti bet kuriuo metu, kad ir sirgdamas, atostogaudamas.

Kai įmonės administracija atsisako priimti iš darbuotojo pareiškimą apie norą nutraukti darbo sutartį, patartina kreiptis į Valstybinės darbo inspekcijos teritorinį skyrių.

Apie apsisprendimą palikti darbą darbuotojas privalo raštu įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki darbo sutarties nutraukimo.

Nutraukusiam darbo sutartį savo oru, darbuotojui išeitinė išmoka nepriklauso, išskyrus kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, nors būtų dirbtos tik kelios dienos.