Plačiai žinomas ir vertinamas rusų literatūros teoretikas ir kultūrologas M.Bachtinas yra įvedęs karnavalinės kultūros sampratą. Jis aiškina, jog per karnavalines linksmybes persirengėliai ir pokštininkai kuria išvirkščio pasaulio vaizdą išsityčiodami iš realybėje viešpataujančios tvarkos. Karnavalinėje kultūroje skleidžiasi nežaboto juoko, nešvankybių, grotesko stichija, leidžianti jo dalyviams išsikrauti ir išsivaduoti nuo psichologinės įtampos ir, pasibarsčius pelenais galvas, nuolankiai pradėti gavėnią.
Prisimeni M.Bachtino teorijas stebėdama, kas dabar dedasi Seime. Turiu mintyje ne tiek „darbiečių” kelionę į Maskvą, jau savaime begėdišką ir absurdišką, kiek tai, kaip tie patys „darbiečiai” interpretuoja savo „piligrimystę”. Neatrodo, kad po nepadorios kelionės ir ciniškų pasiteisinimų seks Pelenų diena ir atgailos gavėnia. Nebestebina Loreta Graužinienė (ji visados atkalba už visą tylenių frakciją), kuri be abejonių šešėlio ir be jokių argumentų pateisina visus frakcijos, partijos ar savo dvasios vado poelgius. Bet Etikos komisijos pirmininkė, teigianti, esą jai atrodo, kad ji nepažeidė jokių įstatymų, nors išvažiavo į Maskvą be Seimo valdybos leidimo, kurio įsakmiai reikalauja Statutas, nors klausėsi šmeižtų prieš valstybę, kuriai yra prisiekusi, niekaip į juos nereaguoja, jų nepaneigia ir prieš juos neprotestuoja!
Yra dalykų, nesusijusių nei su žmogaus intelektu, nei su jo dalykine kompetencija, o tik su tuo, ką įprasta vadinti moraliniu jausmu, dar tradiciškiau – sąžine. Žmogus paprastai be jokių specialių įrodinėjimų skiria, kas yra gera ir kas bloga, kur tiesa ir kur melas. Šitoks gebėjimas būdingas net vaikui. Tai ką dabar manyti apie suaugusį žmogų, o dar išsimokslinusį, einantį svarbias pareigas valstybėje, jeigu jam šie dalykai absoliučiai nesuprantami?
Ypatingo pikantiškumo visai šiai situacijai suteikia, be abejo, tai, kad ta kalbėtoja yra Etikos komisijos pirmininkė. Žinoma, tai nenuneigia visų tų keliolikos į Maskvą keliavusių parlamentarų ir dar dviejų europarlamentarių elgesio absurdiškumo ir cinizmo. Kyla klausimas, ką mes čia matome – ar tai groteskas? Farsas? Makabriška istorija? Jeigu įsivaizduotum tokį siužetą suvaidintą scenoje, niekaip jo negalėtum susieti su realistine stilistika, nes jame, atrodytų, nėra nieko tikroviško, normalaus, atitinkančio mums visiems pažįstamos tikrovės formas.
Spektaklyje matytume tik piktos menininko fantazijos vaisių. Fantazijos, parodančios kažkokį žemyn galva apverstą pasaulį, kur veikia personažai, kurie elgiasi pagal absurdo logiką, paneigiančią sveiką protą, įprastinę mąstyseną, mūsų visuomenėje galiojančias elementarias moralės normas, o žodžiams suteikia visiškai kitas prasmes, negu esančios natūralioje žmonių kalboje.
Toji Seime atsitikusi istorija visiškai apnuogino, iki galo atskleidė Darbo partijos esmę (jeigu iki šiol ji kam nors dar atrodė nepakankamai apnuoginta), jos buvimo Seime absurdą. Tiesą sakant, nemoku suprasti tame absurde dalyvaujančių žmonių motyvacijos. Apgailėtinai pasirodė ir Seimas, nepajėgęs mobilizuotis tiek, kad atstatydintų komisijos pirmininkę. Situaciją gelbsti nebent tai, jog atsistatydino komisijos nariai, nebematydami galimybės nei prasmės veikti. Bet, šiaip ar taip, šios kadencijos Seimas priėjo liepto galą. Laukti rinkimų dar metus, atrodo, iš tikrųjų per ilgai.