L. van Beethovenas: didžioji muzikos versmė

Spalio 25 dieną, ketvirtadienį, 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje Lukas Geniušas skambins su Šv. Krisoforo orkestru L. van Beethoveno koncertą fortepijonui Nr. 4. Taip pat programoje – L. van Beethoveno Simfonija Nr. 6 („Pastoralinė“). Diriguoja Modestas Pitrėnas.

Ištrauka iš interneto diskusijos livejournal svetainėje (versta iš rusų kalbos):

„raganele (2006 01 23 02:33)

Penktadienį „Kongresuose“ berniukas vienas grojo, iš išvaizdos apie 18 metų, vardu Lukas Geniušas. Grojo sudėtingą Rachmaninovą, ir grojo taip, kad aš po jo pasirodymo buvau kiek išsekusi ir netgi visai patenkinta. Įtraukė į muziką, kaip sakoma J
Matytumėt Luką… Jis tarsi visą sielą į klavišus įdėjo!“

Šie paprastos klausytojos įspūdžiai nedaug tesiskiria nuo kritikų pagyrimų, ir, keistas dalykas, profesionalūs recenzentai, kalbėdami apie Luką Geniušą, dažnai netikėtai ištirpdo distanciją tarp savęs ir atlikėjo bei skaitytojų, kalba ypač šiltai: „Norėčiau dar ir asmeniškai Lukui padėkoti, nes naktį miegodamas tebegirdėjau jo atliekamą finalą. Tai nuplovė šleikštulį, paliktą televizijos laidos „Paskutinė kryžkelė“, atvirai demagogiškų „euroskeptikų“ paistalų.“ – rašo Edmundas Gedgaudas („7 meno dienos“, 2003 04 04, Nr. 562), „Linksmus svarstymus, ar lepinti šešiolikmetį talentą komplimentais, išsklaidė išgirsta didžiausio pianistinio meistriškumo reikalaujanti programa “ – prisipažįsta Daiva Tamošaitytė („Literatūra ir menas“, 2006 12 15, Nr. 3122).
Apie Luką Geniušą, kurio solidus laurų bagažas šiais metais pasipildė antra vieta Škotijos tarptautiniame pianistų konkurse, jau seniai kalbama ne tik kaip apie perspektyvų jaunuolį, bet kaip apie jau pradėjusią rimtai realizuoti savo talentą asmenybę. Neįtikėtina, tačiau aštuoniolikmetis vaikinas jau yra ne sykį atlikęs viešai S. Rachmaninovo trečiąjį bei P. Čaikovskio pirmąjį koncertus – opusus, reikalaujančius visiškos techninės laisvės ir gilaus muzikos supratimo. „Atėjau stebėti jauno žmogaus grumtynių su fortepijono mechanika, o išgirdau… profesionalią originalią interpretaciją“ – kalbėdavo apstulbę klausytojai, patyrę atlikėjo meistriškumo bei dvasingo polėkio žavesį.
L. van Beethoveno ketvirtasis koncertas – taip pat „kietas riešutėlis“. Kaip ir daugelis kitų genialių kompozitoriaus opusų, šis yra dedikuotas jo globėjui erchercogui Rudolphui, kuris pats buvo puikus muzikantas ir vienintelis L. van Beethoveno kompozicijos mokinys. Ketvirtasis koncertas pradedamas fortepijonu solo – viso labo penkių taktų tema… Fortepijonas ir orkestras gyvuoja lyg skirtinguose pasauliuose ir, pasak britų žurnalisto, Beethoveno muzikos gerbėjo bei tyrinėtojo Johno Sucheto, „sugyvena tarsi pasipykstanti, švelni ir nekantri jaunavedžių porelė“. Tam kitam pasauliui, kiek besiskiriančiam nuo fortepijono, vadovaus Modestas Pitrėnas. Jaunas, tačiau reiklus ir patyręs dirigentas jau ne kartą bendradarbiavo su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, ir ši draugystė duoda gražių vaisių.
„Pastoralinė“ simfonija – programinis kūrinys, kurio dalys sąlyginai „atvaizduoja“ kaimo gyvenimo scenas, nors programinis turinys verčiau yra pretekstas atskleisti žmogaus vidinį pasaulį. Pastaruoju metu simfonija atrodo sugrįžtanti iš įrašų lentynų į koncertų sales (2003 m. ją atliko Lietuvos Nacionalinis, 2007 m. Lietuvos Valstybinis simfoninis orkestras). Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, tęsdamas „Pastoralinės“ istoriją Lietuvos koncertų salėse, diriguojamas talentingo muzikos Modesto Pitrėno, atneša klausytojui savo šio opuso viziją.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Renginiai su žyma , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.