„Jei galėčiau rinktis, dainuočiau „Don Karlo” Elizabetę, „Turandot” Liu, prancūzų romantikų dainas…” – ima vardyti dainininkė Asta Krikščiūnaitė.
Ji yra profesionalė ir dainuoja viską, visų vokalinės muzikos žanrų veikalus: operas, oratorijas, kantatas, mišias, dainas. „Visa muzika graži, – sako dainininkė paklausta, kas artimiausia sielai. – Širdyje esu romantikė, todėl man patinka ir, manau, tinka romantinė muzika, tačiau šių laikų atlikėjas privalo būti universalus: dainuoti ir operą, ir kamerinę muziką, ir šansonetes. Pasaulis į priekį lekia pašėlusiu greičiu – niekada nežinai, ko iš tavęs prireiks, turi gebėti viską.”
Praėjusią vasarą Nidoje ji dalyvavo labdaros koncerte vaikams, sergantiems cerebriniu paralyžiumi. Su Artu ji atliko Julio Iglesiaso dainą, su Egidijumi Sipavičiumi – kūrinį iš Edith Piaf repertuaro „Rožinis gyvenimas”. Įdomi, nauja patirtis, gal kada nors išsirutulios ištisas tokio pobūdžio projektas.
Neseniai pasirodžiusi antra solinė A.Krikščiūnaitės kompaktinė plokštelė buvo sumanyta kaip albumas portretas. Taip ir vadinasi – „Portretas”. Vakar plokštelė pristatyta Vilniaus paveikslų galerijoje. Atlikėjos dainavimo menas pristatomas operų arijų ir scenų (Giacomo Puccini „Džanio Skikio” ir „Turandot”, Giuseppe’s Verdi „Likimo galios” ir „Don Karlo” ir kt.), retai atliekamų dainų su fortepijonu (Henri Duparco „Liūdna daina”, Georges’o Bizet „Įsimylėjusios arabės atsisveikinimas”, Hectoro Berliozo „Zaidė” ir kt.), duetų su fleita (Camille’io Saint-Saenso „Bolero” ir „Neregimoji fleita”), ansamblių su styginių kvartetu (Ottorino Respighio „Aušrinė”) programa.
Pasak prof. Jono Bruverio, A.Krikščiūnaitė labai vertinama kaip kamerinė dainininkė, yra viena ryškiausių šio žanro puoselėtojų Lietuvoje. „Taip susiklostė karjera, – sako ji, – kad dabar daugiau esu linkusi į koncertinę veiklą. O pradėjau Klaipėdos muzikiniame teatre. Esu nemažai dainavusi Talino operoje.” Kamerinio dainavimo takais dainininkę veda nuolatinis noras atrasti ką nors nauja, įdomaus, netikėta. Tarkim, neseniai iš Amerikos ji atsisiuntė labai įdomų korėjiečių kilmės kompozitoriaus Earlo Kimo kūrinį dviem styginių kvartetams, arfai ir balsui „Kur liūdesys miega”. Rengiasi atlikti jį gruodžio mėnesį su M.K.Čiurlionio ir Kauno styginių kvartetais. Dainininkės repertuare yra ne viena teminė koncertų programa: pernai Edwardo Griego metinėms ji parengė „Šiaurietiškus susitikimus” – dainavo po vieną kiekvienos Skandinavijos šalies autorių. „Mėgstu iššūkius, sunkumų nebijau, – neslepia A.Krikščiūnaitė. – Smagu rengiant naują kūrinį ieškoti interpretacijos ir vokalinių subtilybių – būdų padainuoti gražiau, įtaigiau.”
Kompaktinėje plokštelėje skamba arija iš Jules’io Massenet operos „Erodiadė”. Norėdama ją padainuoti A.Krikščiūnaitė gaidas siuntėsi iš Amerikos, nes Lietuvoje nebuvo. Beje, kai stažavo JAV, Niujorko miesto bibliotekoje ji atsišvietė šūsnis gaidų. Kai kas dar laukia savo eilės, pavyzdžiui, Wolfgango Amadeuso Mozarto operų arijos – jų programa numatyta ateinantį vasarį su Lietuvos kameriniu orkestru.
Labai maloniu darbu A.Krikščiūnaitė vadina dėstymą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo specialybės studentėms. „Talentingos ir simpatiškos mergaitės, – pasigiria dėstytoja. – Radome bendrą kalbą. Natūrali eiga: dainuoji pati, paskui mokai kitus – perduodi patirtį.”
Viename interviu dainininkė yra išsitarusi, kad visas jos gyvenimas – muzika. Vis dėlto be muzikos dar yra literatūra, geras kinas, gamta, šeima, draugai. „Menininkas turi pažinti įvairias sferas”, – įsitikinusi dainininkė. Tiesa, kai kada reikia save riboti – tokia jau ši profesija, nelengva, įpareigojanti būti stipriam. Žengiant į sceną visus nemalonumus ir negandas reikia palikti užkulisiuose. „Išeini prieš šimtus žmonių, nebūtinai gerai nusiteikusių, galbūt užsukusių atsitiktinai. Privalai būti tokia stipri, kad juos įtikintum, jog tai, ką darai, yra be galo svarbu. Turi vestis juos paskui save tarsi už rankos”, – sako dainininkė, kuriai atgauti jėgas padeda joga ir meditacija.