Novelistai veržėsi Prokrusto lovon

Jau dvidešimtąjį kartą Ievos Simonaitytės bibliotekoje vykęs „Novelės ruduo” padvelkė savotiška melancholija, nes, pasak renginio „krikštatėvio” Rimanto Černiausko,vieni novelistai, arba „poetai prozoje”, išsigynė nieko nauja neparašę, o kiti, jau išėjusieji anapusybėn, savo mintis tegali pasiųsti telepatiniu būdu.

Įdomu, kad dauguma autorių, tartum susinepatoginę dėl žanro negrynumo, savo noveles vadino „esė”, „prozos gabalais”, „gerumo terapija” ar tiesiog „daiktais”.

Noveliškiausią – augančios įtampos ir su netikėta pabaiga – kūrinį parašė klaipėdietis Clandestinus. Giliausių įžvalgų, analitiškiausia ir gyvenimiškiausia laikytina Nijolės Kepenienės novelė apie moterį jos „didžiojoje scenoje” – prie viryklės. Su magiško pasaulio apžavais, skoningiausia ir smagiausia buvo vakaro svečio, kauniečio Viktoro Rudžiansko sakmė apie slibiną, ryjantį karalystės masažuotojas. Ačiūdie, nė vieno autoriaus kūryboje nebuvo egzistencinio vakuumo arba beprasmybės jausmo, vadinamo šių dienų masine neuroze.

Kad novelės žanras neišgyvena tapatybės krizės ir nemiršta, įrodė ir Juozas Šikšnelis, vienintelis iš autorių nepasidavęs pagundai rašyti eiles, išlikęs „grynakraujis” prozininkas. Pastarojo novelėje „Norėti ir nenorėti” po lygiai atseikėta autoironijos, spontaniško humoro ir tragizmo.

Nors viena Šikšnelio minčių, esą jis nori gultis į Prokrusto lovą, nes nenori išsiskirti iš kitų, sukėlė nerimą. Reziumuojant visą renginyje dalyvavusiųjų kūriniją, paaiškėjo, kad tikras talento gaivalas – visada išskirtinis ir novatoriškas

Susitikimo vietos pakeisti negalima

„Sunku sugalvoti ką nauja šiam pasauly ir novelėje po Bokačo papasakotų istorijų. Bet man svarbiausia yra žmogus, aš galėčiau pirštu parodyti į konkretų žmogų, apie kurį rašau. Kitaip nemoku. Jei iškreipiu tikrovę, tai žmogaus – ne”, – sakė R. Černiauskas.

Prisiminėme, kaip jis, dar būdamas studentas, Vilniuje susižavėjo Šaltenio rengiamais novelės vakarais, perkėlė juos į miestą prie jūros. Kvietėsi autorius iš kaimyninių ir tolimesnių šalių, kartais maitindamas ir apnakvydindamas juos iš savo kišenės. Klaipėdiečiai girdėjo R. Gavelio, J. Apučio, A. Mušinsko ir B. Vilimaitės skaitymus, keitėsi vardai, tačiau susitikimo erdvė likdavo ta pati, nes, pasak Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko, kad ir kok būtų saulėtas oras, novelės vakarą būtinai siaučia vėjai ir liūtys. Mažoji apokalipsė vyko ir klausytojų širdyse. O Juozas Aputis net parašė novelę… apie novelės rudenį Klaipėdoje.

„Jauni žmonės nerašo novelių, nes tam reikia ir gyvenimo patirties, ir laiko. Užguiti mokslų, jie gali nebent eilėraštį „ant greitųjų” parašyt. Bet ir šįkart stengėmės pakviesti naujų autorių, kad pavardės nesikartotų, tad pakvietėme Jūratę Sučylaitę, rašančią romanus, bet mums labiau pažįstamą kaip poetę, ir poetą Donaldą Kajoką”, – sakė R. Černiauskas.

Pastebėjo, jog svečiai iš Kaliningrado, išskyrus Olegą Gluškiną, rašo ilgas ir padrikas noveles. „Nežinia kodėl kolegos rusai pamiršta A. Čechovą, iš kurio aš mokausi iki šiol”, – sakė jis.

Pasižvalgymai į tai, kas po nosim padėta

„Klasikinė novelė turėtų baigtis netikėtu puantu; man ši paradokso metodika yra pažįstama ir artima, kadangi mano eilėraščiai yra labiau naratyviniai, epiniai, jeigu norit”, – sakė Gintaras Grajauskas, šiuo metu ruošiantis spaudai eilėraščių ir pjesių knygas.

Prisipažinęs, jog visada jam po oda kirba baisus noras parašyt eilėraštį, nesivarginant trimis novelės puslapiais. „Aš dabar pasiekiau tokią stadiją, kai pats rašymas man kelia pasibjaurėjimą. Noriu tai, kas vyksta galvoje, užrašyti per kuo trumpesnį laiką”, – sakė Gintaras, nors neslėpė, jog pats novelės žanras turi mistinę aurą.

Jį labiausiai žavi Borcheso „trumpi dalykėliai”, siužetai istorijoms, kai pateikiamas tik jų karkasas, kaip visa vyks ir kuo pasibaigs. Tai poetui gražu, „tiesiog nukerta”, nes visada jautęs simpatiją šio žanro lakoniškumui. Savąją novelę sakė parašęs atsitiktinai, pasižvalgęs po savo butą kaip po nežinomą žemę ir iškasęs ten snaudžiančių senų daiktų istorijas.

Pavyzdžiui, peilio, kuris sukėlė laviną asociacijų bei reminiscencijų apie žmones ir daiktus, ir net erotišką jaudulį.

Atrastų žemių kolumbai

Su Viktoru Rudžiansku, kuris debiutavo kaip prozininkas, o vėliau atsitraukė į poeziją, kalbėjomės apie novelių srautą, pereinantį per „Nemuno” žurnalo redaktoriaus cenzūrą.

Jis sakė, kad novelė dabar išgyvena savotišką krizę, kuri atsirado dėl daugelio aplinkybių, bet pirmiausia – dėl rinkos poreikių. Šiuo metu visi nori romanų.

„Pastebiu tendenciją, kad mes, lietuviai, tarsi mokomės iš Rytų išminties, rašydami novelę norime pasirodyti mąstytojai, ir ji nutolsta į tam tikrus kultūrinius sluoksnius, pasaulio religijų tolius, – tuo pačiu nutoldama nuo gyvenimo, kurį mes pažįstame. O graži novelė, tarkim, Bitės Vilimaitės, visada buvo paprasta ir žmogiška”, – sakė Viktoras.

Jam atrodo keistas reiškinys, kad tautiečiai eina ieškoti neatrastų žemių, kurios jau seniai atrastos kitų, ir tampa tik epigonai. „Tarsi kūryboje gyventų ne savo gyvenimą”, – sakė jis, pastebėdamas, kad literatūroje vyksta ne visai aiškūs procesai, ir „ateina” kita kalba, kalbėjimo maniera, kurią sunku su kuo nors identifikuoti, nes ji nutolsta nuo mūsų kultūrai įprastų dalykų ir šaknų. Esą jaunieji novelės autoriai nesilaiko kompozicijos, infantiliai eksperimentuoja.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.