A.Smetonos dvaras nyksta akyse

Pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona gimė Užulėnyje (Ukmergės r.), lankė Lėno bažnyčią, o dovanų gavo Užugirio dvarą. Gimtoji sodyba ir netoli jos prezidento rūpesčiu pastatyta itin graži mokykla, dvaras ir bažnyčia vienas nuo kito nutolę per gerą kilometrą.

Dar prieš kelerius metus prie vartų, pro kuriuos įvažiuojama į A.Smetonos dvarą, buvo pritvirtinta lentelė su įrašu: „Čia įsikurs Pasaulio lietuvių namai”. Dabar lentelės nebėra. O patys vartai labiau primena ne dvaro, o kareivinių vartus. Praėjęs juos netrunki pamatyti buvusiam prezidentui dovanotus arklidžių, karvidžių, paukštidžių pastatus. Prie Lėno ežero vis dar stovi solidūs dvaro rūmai su kolonomis. „Ilgai nestovės!” – neabejoja netoli buvusio dvaro gyvenanti ilgametė mokytoja Veronika Meilūnienė. Moteriai apmaudu, kad nepriklausomos Lietuvos žmonių pastatytas, sovietų puoselėtas dvaras nyksta tiesiog akyse.

Reikalavo vadinti ūkiu

Prie Lėno ežero, tyvuliuojančio vadinamoje Taujėnų miškų masyvo saloje, Užugirių dvaras pastatytas ir tuometiniam šalies prezidentui A.Smetonai padovanotas 1934-aisiais. Oficialūs šaltiniai teigia, kad dvarą valstybės galvai pastatė ir 60-mečio proga dovanojo visa lietuvių tauta. Iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai tikina, jog dvarą A.Smetonai padovanoję žydai už jiems rodytą palankumą. Sakoma, kad ši dovana prezidentą ne itin nudžiuginusi. Jis kratėsi dvaro ir net dvaro pavadinimo, liepdavęs jį vadinti pavyzdiniu ūkiu.

„Ūkyje buvo įrengta katilinė, pirtis, valgykla. Tačiau pirtimi ir valgykla naudojosi anaiptol ne prezidentas, o žmonės, prižiūrėję Užugirio ūkio arklides, karvides ir paukštides, dirbę laukuose”, – LŽ sakė A.Smetonos dvaro istoriją užrašinėjusi V.Meilūnienė.

Pasakoja apie ypatingus gabumus

Užugirių dvaras pastatytas vos už kilometro nuo A.Smetonos gimtinės Užulėnio kaime. Prezidento gimtosios sodybos vietoje, šalia išlikusių pamatų, stovi sodybos maketas. Pati sodyba kitados sudegė. Pasakojama, kad užėję sovietai A.Smetonos tėvų sodybos pamatus norėję išgriauti, tačiau vietos žmonės aplink juos prisodinę vaismedžių ir taip pamatus išsaugoję. Teigiama, kad sodyba, kuri pristatoma kaip prezidento gimtoji, tokia nėra. Iš tiesų jis 1874-aisiais gimęs suklypusioje dūminėje pirkelėje, iš kurios netrukus po jo, šeštojo vaiko, gimimo šeima išsikėlė į geresnį būstą.

Tai, kad labai neturtingoje šeimoje gimęs, vienuolikos metų našlaičiu likęs berniukas tapo šalies prezidentu, A.Smetonos gimtojo Užulėnio kaimo mokyklos mokytojai nuolat pabrėžia savo mokiniams. Šis faktas nurodomas kalbant apie žmogaus neribotas galimybes, jei jis atkakliai siekia tikslo.

Nepamirštami pabrėžti ir išskirtiniai būsimojo prezidento – tuomet mažojo Antanuko – gabumai. Už brolius ir seses, už visus klasės draugus jis viską darydavęs greičiau, sumaniau, lengviau. Vien mamos paskatintas, tačiau niekieno neverčiamas jis mokslo siekė Taujėnuose, Palangoje, Liepojoje, Jelgavoje, Petrapilyje. Iš ten A.Smetona – diplomuotas teisininkas – grįžo į Vilnių. Teigiama, esą be to, kad buvo itin sumanus ir išmintingas, A.Smetona turėjęs asmeninio žavesio, padėjusio apie save suburti daugybę šalies šviesuolių, o galop į savo rankas perimti valstybės vairą.

Rėmė bažnyčią

„Kažkodėl rašoma, kad A.Smetona buvo nusiteikęs prieš bažnyčią. Man pavyko surinkti tam prieštaraujančių žinių. Žmonės pasakojo, be to, ir nuotraukos liudijo, kad prezidentas dar ir tada, kai neturėjęs dvaro, labai noriai lankydavęsis Lėno bažnyčioje švenčiamuose šv.Antano atlaiduose, netgi rėmęs bažnyčios statybą. Teigiama, kad kaip tik jo lėšomis pastatytas šios bažnyčios bokštas, į kurį įkeltas varpas. Lėno bažnyčia yra už trijų kilometrų nuo gimtojo A.Smetonos kaimo, ji pastatyta tada, kai A.Smetona buvo valdžios viršūnėje”, – sakė V.Meilūnienė.

Prezidentas prisidėjo ne tik prie gimtųjų vietų bažnyčios, bet ir prie mokyklos statybos. „A.Smetona į pradžios mokyklą neišbrendamais miško keliais kulniuodavo dvylika kilometrų, nes arčiau mokyklos nebuvo. Tačiau ilgainiui ji atsirado Lėne, buvusioje klebonijoje. Kai nepriklausoma tapusi Lietuva suklestėjo, Lėne, kuriame tuomet gyveno nemažai žmonių, buvo nuspręsta pastatyti naują modernią mokyklą”, – sakė Užulėnio mokykloje įkurto kraštotyros muziejaus vedėja Regina Šviežikienė. Jos teigimu, tuomet nežinia kas, matyt, norėdamas įsiteikti prezidentui, nutarė mokyklą statyti ne žmonių gausiai apgyventame Lėne, o vos keletą trobų turėjusiame prezidento gimtajame Užulėnio kaime.

Koregavo mokyklos projektą

„1935 metais pastatyta Užulėnio pradinė buvo pati moderniausia ir gražiausia mokykla Lietuvoje. Jau tuomet joje buvo įrengtas centrinis šildymas, tualetai ir net dušai. Sakoma, kad mokyklos statyba rūpinosi ir jos projektą koregavo net pats A.Smetona. Tačiau didžiumą šios mokyklos statybos rūpesčių buvo prisiėmusi A.Smetonos sesuo Julija. Kai mokykla buvo pastatyta, moteris drauge su trimis kolegomis tapo šios mokyklos mokytoja. Užulėnyje tuomet mokėsi per šimtą mokinių”, – pasakojo R.Šviežikienė.

Muziejaus vedėja apgailestavo, kad prezidentą menanti Užulėnio mokykla, kaip ir Užugirio dvaras, nusigyveno. Tačiau nusigyventa skirtingai. Mat dvaras liko vienišas ir apleistas, o mokykla – atnaujinta ir suremontuota. Tačiau dėl mokinių stokos iš pagrindinės ji tapo pradine, o mokosi joje viso labo devyniolika mokinukų. Vaikus moko keturios iš Ukmergės atvykstančios mokytojos. Į darbą ir atgal mokytojoms tenka kasdien sukarti po septyniasdešimt kilometrų. Žmonėms dabar sunku ir įsivaizduoti, kad kitados šią mokyklą lankė pusantro šimto mokinių.

Sanatorija – arklidėse ir karvidėse

„Ar jūs galite įsivaizduoti, kad Smetonos dvare, kurį sovietų valdžia buvo pavertusi vaikų sanatorija, gydėsi kone du šimtai ligoniukų, o dirbo pusantro šimto žmonių? Tarp jų nemažai mokytojų, gydytojų, seselių”, – pokarį prisiminė V.Meilūnienė. Buvusi mokytoja teigia dirbti į dvare įkurtą sanatoriją atvykusi 6-ojo dešimtmečio pradžioje ir apsigyvenusi pas prezidento A.Smetonos dukterėčią.

„Kai atvažiavau, iš dvaro arklidžių, karvidžių ir paukštidžių buvo kuopiamas gyvulių ir paukščių mėšlas, o pastatuose rengiamos palatos džiova sergantiems vaikams. Tiesiog neįmanomas darbas nuveiktas!” – kalbėjo V.Meilūnienė. Jos teigimu, kadangi dėl pažliugusių kelių sausuma dvaro nebuvo įmanoma pasiekti, visas inventorius iš Lėno į Užugirius buvo gabenamas valtimis.

„Dvarą iškuopė, suremontavo, sutvarkė. Neįsivaizduojate, kaip jame buvo gražu. Buvo kovojama dėl gražiausio ir tvarkingiausio korpuso vardo. Kad būtų jaukiau, korpusų langai būdavo dengiami nertomis užuolaidėlėmis, po langais sodinamos gėlės. Didesnės švaros ir tvarkos nei čia buvusioji net įsivaizduoti neįmanoma”, – tikino V.Meilūnienė.

Imta gėdytis dvasios ligonių

Iš pradžių Užugiriuose gydėsi kaulų džiova sergantys vaikai iš visos Lietuvos, vėliau pradėta vežti sergančiuosius plaučių tuberkulioze. Ilgainiui apsižiūrėta, kad prie ežero, lapuočių miškų apsupty, ligoniukams pernelyg drėgna. Tuomet sergantieji kaulų džiova išgabenti į naujai pastatytą Romainių sanatoriją, plaučių ligoniai – į Valkininkų sanatoriją. Su jais išvažiavo ir daugelis medikų bei pedagogų. V.Melūnienė liko mokytojauti Užulėnio mokykloje.

Iš dvaro iškrausčius vaikus, trumpai į jį buvo įkelti gydytis tuberkulioze sergantys suaugusieji, po to juos keitė sergantieji priklausomybės ligomis. Galop dvaras atiteko tuometinei Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninei. „Psichikos ligoniai Užugiryje buvo gydomi neilgai. Atėjus nepriklausomybei imta šnekėti, kad šie pacientai daro gėdą prezidento palikimui, kad nemalonu juos regėti į Užugirius pradėjusiems plūsti turistams, susidomėjusiems A.Smetonos gyvenimu. Be to, ir ligoninės administracija pripažino, kad išlaikyti dvarą ir jame gydyti dvasios neįgaliuosius pernelyg brangu. Dėl to ligoniai buvo išgabenti atgal į Vilnių, dvaras paliktas merdėti. Ir taip – daugiau nei dešimt metų”, – apgailestavo V.Meilūnienė.

Apsaugojo nuo „prichvatizacijos”

Taujėnų seniūnijos, kurios teritorijoje yra A.Smetonos dvaras, seniūnė Elvyra Tulušienė teigė, kad iš Užugirių iškrausčius ligonius, į šį dvarą vykdavo ne tik gausūs turistai, susidomėję prezidento palikimu, bet ir verslininkai, norintys įsigyti šį dvarą ir jame šeimininkauti. „Kad apsaugotume dvarą nuo neaiškių verslininkų, mes, šalies paveldui neabejingi žmonės, įkūrėme organizaciją „Pasaulio lietuvių namai”. Daugiausia tai buvo Ukmergės krašto žmonės ir vadinamieji kraštiečiai, gyvenantys kituose miestuose. Tarp mūsų buvo ir užsienio lietuvių”, – LŽ sakė E.Tulušienė.

Pasak jos, įkūrus šią nevyriausybinę organizaciją manyta sukaupus lėšų dvare plėtoti kultūrinę bei švietėjišką veiklą, puoselėti A.Smetonos atminimą. Deja, ilgainiui visuomeniniais pagrindais dirbančių žmonių entuziazmas išblėso, nuo dvaro vartų teko nuimti ir iškabą, bylojusią čia būsiant Pasaulio lietuvių namus.

„Mums, Pasaulio lietuvių namų kūrėjams, džiugu bent jau dėl to, kad savo veikla atbaidėme galimus dvaro „prichvatizuotojus” ir jis nepakliuvo į privačias rankas”, – sakė Taujėnų seniūnė. Ji patikino, jog šiuo metu siekiama, kad A.Smetonos dvarą savo žinion perimtų Ukmergės rajono savivaldybė. „Per pastarąjį posėdį tarybos nariai merui suteikė įgaliojimus perimti dvarą. Dabar teks palaukti, kol rajonui jį perduos šalies Vyriausybė”, – pridūrė E.Tulušienė.

Kratosi dvaro priežiūros

Atbaidęs potencialius A.Smetonos dvaro privatizuotojus anksčiau džiaugėsi ir Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis. Mat nors ir iškėlus psichikos ligonius, dvaro pastatų priežiūra buvo patikėta rūpintis ankstesnei jų valdytojai – Vilniaus psichiatrijos ligoninei, kuri iš savo lėšų iki šiol samdo dvarą prižiūrintį sargą.

„Užugirių dvaras priklauso valstybei, tačiau teisę valdyti jį yra gavusi Sveikatos apsaugos ministerija. Mūsų ligoninė dvaro pastatais naudojasi pagal panaudos su ministerija sutartį”, – LŽ sakė Vilniaus psichiatrijos ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja ekonomikai Nadiežda Kostygova-Leišienė. Jos teigimu, ligoninė jau ne sykį bandė atsikratyti dvaro išlaikymo naštos, todėl steigėjo – Sveikatos apsaugos ministerijos – prašė nutraukti panaudos sutartį.

„Deja, atsakymo iš ministerijos negauname. Negana to, žinau, kad Ukmergės rajono savivaldybė yra parengusi dvaro atstatymo projektą, kurį ketina teikti struktūriniams fondams. Tačiau, neturėdama teisių į šį dvarą, savivaldybė negali pretenduoti į ES lėšas, kurių reikia dvarui atstatyti”, – sakė N.Kostygova-Leišienė.

Svajoja apie traukos centrą

Ukmergės rajono savivaldybės Investicijų ir užsienio skyriaus vedėja Sigita Kriaučiūnienė patvirtino, kad šio rajono savivaldybė prieš porą metų yra parengusi 20 mln. litų vertės dvaro atstatymo projektą, kurį ketina teikti ES struktūriniams fondams. Deja, teikti projekto nebus galimybių tol, kol valstybinės institucijos dvaro nepaleis iš savo žinios.

Vedėja pabrėžė, kad architektūrinės vertės dvaras neturi, užtat didžiulė istorinė jo vertė. Todėl ir norima dvarą paversti traukos centru, kuriame būtų puoselėjamas A.Smetonos atminimas.

Dvaras atiteks ukmergiškiams

Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai LŽ informavo, kad jau parengtas Vyriausybės projektas dėl Užugirio dvaro perdavimo Ukmergės savivaldybei. Projektą suderinus su Valstybės turto fondu, Aplinkos apsaugos ir Kultūros ministerijomis bei gavus Ukmergės rajono tarybos sutikimą perimti dvarą, jis atiteks ukmergiškiams.