Spalio 19 d. Kaljario meno centre „Centro Comunale d’Arte e Cultura Exma'” bus atidaryta Antano Andriuškevičiaus, Gintaro Česonio, Egidijaus Rudinsko, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės, Patricijos Gilytės ir Arvydo Žalpio meno kūrinių paroda. Ekspozicijoje bus pristatyti piešiniai, tapybos darbai, fotografijos ir video kūriniai, atspindintys skirtingų menininkų pasaulėjautą, minties savitumą, pasirenkamų technikų įvairovę, sąlytį su gimtąja žeme, bylojantys apie Lietuvos savitumą ir jos dvasinį gyvenimą.
Alekso Andriuškevičiaus piešinių ciklas Lietuvos pajūrio tematika yra gimęs kaip dailininko dienoraštis, kuriame savas jausenas ir paslaptis taiklios linijos meistras perteikia jūros purslų studijomis ar nostalgija dvelkiančiomis architektūrinio peizažo mizanscenomis. To paties dailininko video kūrinys „Emociniai peizažai” (2000) – odė kiekvienam lietuviui žinomo Tarpukario dailininko Antano Samuolio kūrybiniam paveldui. A. Andriuškevičius kartu su dar keliais Kauno menininkais yra daugiau kaip prieš 15 metų įkurtos POST ARS dailininkų grupės narys (pavadinimas turi primygtinę nuoroda į XX. A. III-jame dešimtmetyje A. Samuolio įkurtos ARS grupės), tad ne tik šiame video kūrinyje, bet ir įvairialypėje jo kūryboje akivaizdus dvasinis giminingumas su prieš septynias dešimtis metų tradicijas laužiusiuoju pirmtaku.
Gintaras Česonis (fotografija) ir Egidijus Rudinskas (grafika) gan skirtingomis priemonėmis perteikia vienu svarbiausių lietuviškojo identiteto bruožų – lyrizmą. Jautriuose E. Rudinsko metalo raižiniuose ir litografijose gausu lietuvių literatūros ir tautosakos motyvų, Moters / Motinos įvaizdžių, personifikuotos Žemės pavyzdžių. Dailininkas popieriuje įspaudžia ir savaip įvaizdintas Biblijos istorijas ar Lietuvoje populiarius ikonografinius šventųjų atvaizdus, sugebėdamas nubraukti nuo jų paviršutiniškumą. G. Česonis dvasingumo link žengia (ir kviečia paskui save žiūrovą) fiksuodamas vieno iškiliausių Lietuvos šventuolių Tėvo Stanislovo (1918-2005) paskutiniuosius penketą metų. Nuotraukose, anot menotyrininkės J. Tutlytės, „magiškai skleidžiasi Tėvo Stanislovo portretas, kuris, lydimas paties dvasininko mintijimo tarpsnių, atkuria ne kartą žmonių paliudytą realybę, akimirkos pagavą – buvimo šalia troškimą, nieko daugiau”. Jautrus G. Česonio žvilgsnis sugebėjo įamžinti ne tik materialiąją realybę – asmenį ar vietovę (Paberžę, tapusia ne vieno lietuvio dvasinio atgimimo namais), bet ir dvasinę tikrovę: nespalvotose fotografijose visa jausmų palete skleidžiasi tikėjimas dievotumo šviesa.
Aušros Barzdukaitės – Vaitkūnienės tapybos miniatiūros, lyg šmaikščios paletės, prabyla ekspresija ir nostalgija persipynusiomis aplinkos pagavomis. Kaimo kapinaitės, žydinti gudobelė ar žvynabudė tampa dailininkės istorijų herojais. Istorijų, neatsiejamų nuo jos pačios gyvenimo, patyrimų, susitikimų ir praradimų. Sodrios spalvos, laisvas potėpis, ekspresija paprastus siužetus paverčia individualiomis istorijomis, ne tik autorės, bet žiūrovo atveju.
Arvydo Žalpio (fotoinstaliacija) ir Patricijos Gilytės (video) kūriniai – ne fiksuoto stebėjimo rezultatas, o modeliuotos refleksijos pavyzdys. „Judančių”, 360ŗ apžvalgos galimybę tam tikrai vietai suteikiančių, nuotraukų koloristika (geltona, žalia, raudona) autorius akcentuoja Lietuvos trispalvę, suteikdamas kūriniui nacionalinio užtaiso, o kartu ir siūlydamas žiūrovui jį suvokti lietuvybės kontekste. Patricija Gilytė medituoja ir perkuria lietuvių literatūros klasikos kūrinio A. Baranausko „Anykščių šilelio” prasmes. XIX a. dainius, apraudojęs nykstantį Lietuvos gamtos grožį, ne tik siekė įskiepyti atsakomybę už aplinkos, tradicijų, papročių išsaugojimą, bet ir liaupsino senovinės lietuvių kalbos turtingumą. P. Gilytė savo video darbą įgarsino kviesdama lietuvių emigrantus skaityti literatūrinį XIX a. tekstą. Toks sprendimas ne tik sutirštino A. Baranausko intencijas, bet ir tapo jaunos lietuvių menininkės deklaruotu požiūriu į vertybes, jungiančias vienos tautos žmones.
Parodą organizuoja Lietuvos Respublikos kultūros atašė Italijoje, galerija „Meno parkas”, remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.