Vaikai, jaunimas ir filmai myli Vilnių

Šiemet kaip niekada sėkmingas ketvirtasis Tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis baigėsi kartu su gražiausiais pirmojo mokslo metų mėnesio kadrais. Rugsėjo 21-29 d. žiūrovai spietėsi į kino centrą „Skalvija” pro didinamąjį kino ekrano stiklą pasižiūrėti į pasaulio vaikų ir jaunuolių gyvenimą. Per pastaruosius metus išaugusį kino festivalį pamilo ne tik pradinukai ir vyresnieji moksleiviai, bet ir jų tėvai, mokytojai ir visi, kuriems rūpi svarbiausi pasaulio žmonės vaikai.
Šiais metais apie draugystę, brendimą, pagundas ir pavojus, tapatybės ieškojimą ir meilę pasakojo 12 naujų filmų iš Suomijos, Švedijos, Danijos, Olandijos, Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Pietų Afrikos Respublikos ir Lietuvos. Anot festivalio direktorės Linos Užkuraitytės, šia proga į Vilnių atvežami filmai yra rinktiniai. Visos festivalyje pasirodančios juostos yra pelniusios pripažinimą ir ne vieną apdovanojimą įvairiuose tarptautiniuose vaikų ir jaunimo filmų festivaliuose. „Ši vaikų ir jaunimo filmų savaitė yra orientuota į kokybišką kiną, todėl festivalis prisiima ne tik vaikų ir jaunuolių bičiulio vaidmenį, bet ir atsakingą auklėtojo funkciją”, – pasakojo festivalį užauginusi L. Užkuraitytė.
Visas šių metų festivalio repertuaras kartu dalyvavo ir filmų konkurse, kurį vertino trys skirtingos komisijos: vaikų, jaunimo žiūri ir tėvų komisija. Po seansų aptardama matytus filmus festivalio komisija išrinko konkursų nugalėtojus. Labiausiai žiūrovams patiko du vienodą skaičių balsų surinkę filmai – „Mano mama” (Suomija, 2005) ir „Gyvenk ir tapk” (Prancūzija, Izraelis, 2006).
Vaikus labiausiai sujaudino filmas „Gyvenk ir tapk” apie 9 metų berniuką, susipainiojusį savo tapatybėse ir tautybėse. Jaunuoliai komentuodami filmą sakė: „Filmas apie tai, kaip žmogus iš niekur staiga patenka į kitą pasaulį, pilną įpročių, keistų, nesuprantamų tradicijų. Taip pat – apie meilę kitiems žmonėms, apie tapimą kitu žmogumi. Net jeigu iš tikrųjų ir negali pasikeisti. Vis tiek – eini ir tampi, kaip sako ir filmas – „Gyvenk ir tapk”, – taip kalbėjo su kino pedagoge bendravę vaikų ir jaunimo komisijų nariai. Šešiolikmetė žiūrovė per susitikimą su jaunaisiais kino kritikais sakė: „pirmą kartą mačiau tiek daug gerų filmų. Šią savaitę mano galvoje netelpa mintys, o žodžiai atrodo beprasmiai”, – patirtimi dalijosi moksleivė. Panašiai apie festivalio filmus kalba ir vyresnieji žiūrovai – tėvai: „kaip siaurai iki šiol aš žiūrėjau į savo vaikus, ir kaip juos dar labiau sumažindavau, neįvertindavau”, – sakė kartu su vaikais į filmą „Gyvenk ir tapk” atėjusi mama Jūratė Reklaitienė.
Šiemet festivalis turėjo naują, papildomą edukacinį formatą, kuriuo galėjo pasinaudoti organizuotos mokinių grupės ir mokytojai, norintys pradėti diskutuoti su vaikais įvairiomis – dažnai „tabu” – temomis, tokiomis kaip narkotikai, lytinis brendimas, seksualinės mažumos, rasizmas, diskriminacija ir kt. Mokytojai, iš anksto užsisakę juostą ir patogų laiką, filmus kartu su savo mokiniais galėjo žiūrėti erdviose kino centro „Coca-Cola Plaza” salėse. Peržiūrėtus kino kūrinius, kaip ir kasmet, vaikai galėjo aptarti „Jaunųjų kino kritikų klube”, kuris veikė visą festivalio laiką.
Festivalio patirtis liudija apie vaikų meninius interesus ir norą kino ekrane matyti „jų pačių” gyvenimą. Festivalio metu filmus žiūrėję ir kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavę vaikai džiaugėsi susipažinę ne tik su užbaigtais kino kūriniais, bet ir su jų gamybos virtuve. Visi besidomintys vaikų kinu turėjo galimybę dalyvauti seminare „Vaikų ir jaunimo filmų patirtis”, kurį vedė vieno iš festivalio filmų „Sonja” režisierė Kirsi Marie Liimatainen iš Vokietijos.
Festivalio direktorė Lina Užkuraitytė įsitikinusi, jog „pirmas ir vienintelis Lietuvoje tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis yra unikali galimybė šiuolaikiniam vaikui ir jaunuoliui pažvelgti į save ir gyvenimą pro didinamąjį (kino ekrano) stiklą”. Lietuvos vaikų ir jaunimo centro (LVJC) organizuojamas tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis jau ketvirtus metus tęsia kokybiškos vaikų kultūros tradiciją Lietuvoje ir kviečia visus – nuo tėvų iki švietimo politikų – atkreipti dėmesį į edukacines filmų galimybes ir skatina naujas kino edukacijos formas. Tikimasi, kad ir ateityje filmų peržiūros taps ne tik maloniu laisvalaikio praleidimu, bet ir vertinga patirtimi tiek jauniausiems, tiek, kaip sako vaikai, „visažiniams” suaugusiems žiūrovams.