„Kai vaikai klausia: „Ar tu ryt ateisi?” ir išeinančias palydi prie lango prigludusiųjų ir mojuojančiųjų akys, kuriose susitvenkia tiek ilgesio ir meilės, tai mums yra didžiausias atpildas”, – sako Klaipėdos vaiko krizių centro socialinės darbuotojos Auksuolė Mikalauskienė ir Rima Beleckienė.
„Kai augini savo vaikus, motinystės jausmas nedingsta ir matant svetimo vaiko ašaras. Viskas labai paprasta: atėjau čia iš pradžių dirbt „naktinuke”, ir susirgau ta liga, kai negali neatsiliepti į nebylų šauksmą vaiko akyse”, – sako Auksuolė, su kolege per dieną sužiūrinti po 13-17 vaikų, išleidžianti didesniuosius į mokyklą, padedanti paruošti pamokas, susitvarkyti.
Ar nepasėjo abejonių pirmieji patyrimai šiame darbe?
Kartą pamačiau, kad mažas vaikutis paslėpė duonos kriaukšlę po pagalve, nors vakarienei valgė šokoladinį sūrelį ir bananą. Tas jausmas buvo nenusakomas… – teigia Auksuolė.
Anot jos, trikdė nevaikiškas globotinių elgesys, kokio nesitikėtum paprastoje ugdymo įstaigoje: „Bet turi mylėti, suprasti ir gerbti negerai besielgiantį vaiką, po truputį jį keisti.”
– Būdavo akimirkų, kai pagalvodavau: ši darbo diena man – paskutinė, tačiau tai buvo laikina. Susikaupdavo per daug liūdesio, beviltiškumo, nes matėm tuos vaikus turint tokios patirties, kurios mes, suaugusios moterys, neturim ir gal niekada neturėsim, – pritaria Rima.
Žiemą – basi į gatvę
Kaip ir iš kur vaikai patenka į krizių centrą?
Skirtingos situacijos: vaikai pasiklysta, būna, kad normalios šeimos tėvai nesusitaria, kam pasiimt mažylį iš darželio. Tačiau dažniausiai patenka iš socialinės rizikos šeimų: ir įbūgę, ir išbadėję, sumušti, ir patyrę seksualinę prievartą.
Ir dabar turime dviejų metų vaiką, kuris nemokėjo žaisti, tačiau jau buvo išmokęs, kaip išgyventi, susirasdamas namuose ką valgomo. Buvo pakliuvęs į Reanimacijos skyrių, nes prisivalgė kremo. Ir, pamatęs maistą, puola prie jo. Džiaugiamės, kad pradėjo kalbėti.
Aną žiemą vos įstengėme vonioje, su šildytuvu, sušildyti du dantimis kalenančius mažyčius dvynius, kuriuos policija rado lauke, vilkinčius kartūno drabužėliais, su kojinaitėmis. Tie neprižiūrimi vaikai išėjo į gatvę ieškoti pagalbos.
Retai pasitaiko, kad ilgai neprisijaukini vaiko, bet jie visą laiką teiraujasi: „Kada ateis mano mamytė?”, net jei ji ir būtų su mėlynėmis, stipriai „kvepianti”. Turėjome tik vieną vaiką, kuris gėdijosi mamos ir nenorėjo, kad ji čia ateitų.
Tikriausiai skaudu, kad grįžę į savo šeimas, vaikai vėl patiria baisius išgyvenimus, praranda įgūdžius, visa, ko juos išmokėte? Žodžiu, tampa skriaudikų gimdytojų įkaitais?
Šeimų nepaliekame likimo valiai, lankome jas, socialinės darbuotojos nuveda vaikus į mokyklą ir parveda. Daug kalbamės su tėvais, kad įsidarbintų, nebegertų, stengiamės, kad vaikai jiems taptų kuo artimesni. Nes kad ir kokia būtų mama, jos šilumos jokie globos namai nesuteiks.
Esam gavusios ir gėlių – iš mamos, kuri iš pradžių buvo mums priešiška, o prieš savo dukrą naudojo psichologinį smurtą, ir mergaitė nebenorėjo jos matyti. Kai vaikas yra atimtas, mes sugeriame daugybę tėvų priekaištų, skundų, kol pradedame nuoširdžiai šnekėtis. Juk norime, kad tėvai kuo dažniau ateitų pas nepaprastai jų laukiančius vaikus, įtikiname, kad pas mus šie bus kaip darželyje.
Užtenka paimti už rankos
Turbūt ir per kasdienius darbus nepraskiriat rankų?
Maitiname vaikus, prausiame, žaidžiame su jais, kol jau galim palikti žaisti vienus. Piešiam, būna grupinės terapijos užsiėmimai, o dar namų ruoša, „pampersų” keitimas – eilinė namų rutina. Bet stengiamės kur nors išvykti, ypač vasarą: į mini zoologijos sodą, į kiną, boulingą. Štai tokia ponia Danutė nemokamai veda jogos užsiėmimus augesniems vaikams. O kartais vaikui reikia tik, kad pakasytum jam nugarytę, palaikytum už rankos.
Kartais vaikai atrodo mažos savo tėvų kopijos, lyg būtų gavę blogio skiepus. Ar jūs galite išvaduot vaiką iš nevilties, jo atšiaurumą pakeisti patiklumu, atverti širdelę gerumui?
Auklėjame kaip savo vaikus, bet geriausiai veikia ne žodžiai, o mūsų elgesio pavyzdys. Sakai jam: „Nenori dirbti? Kas būtų, jeigu aš neateičiau į darbą?”
Kasdien tarsi kopiame po mažą laiptelį, bet vaikui vien tai, kad pasidžiaugia diena, padeda jaustis lengviau. Atbėga būrys vaikų, apkabina, palieka laišką išeidami – tai atperka visus vargelius. Kai matai, kaip vaikas keičiasi, tampa laisvesnis, atviresnis, sužino, kuo galima pasitikėti, ko siekti gyvenime…
Grįžusios namo, turėtumėt norėti pabūti vienos su savo mintimis…
Būna, kad kurį laiką norisi patylėti. Mes su Rima esame draugės, kartu važiuojame į pirtį ir maudomės šaltame tvenkiny. Turime apie ką pasikalbėti, ir ne tik apie darbą. Ir mezgame, ir skaitome, aš dar studijuoju socialinę pedagogiką, – sako Auksuolė, pridurdama, kad viskas yra suderinama, ir atsidavimas darbui netrukdo būti gera mama ar žmona.