Milijonieriaus argumentai

Dabartiniame Seime yra daug milijonierių – gerai tai ar blogai?

„Blogai!” – atsako vienas radijo diskusijos dalyvis. „Kodėl blogai?” – atšauna oponentas, keliolikos milijonų savininkas. Ir išdėsto savo argumentus. Argi visuomenei blogai, kad yra turtingų žmonių? Štai jis, milijonierius, linkęs visada padėti nelaimės ištiktam žmogui. Kalbėtojas pažeria pavyzdžių, kaip yra sušelpęs padegėlius, parėmęs skurstančias šeimas ir šiaip visokius nelaimių ištiktus ir pagalbos prašančius varguolius. Iš tikrųjų, kas galėtų sakyti, jog tai blogai?

Labdarą dalijantys turtuoliai visada sulaukia pritarimo. Žinoma, dar didesnės pagarbos verti tie, kurie labdarą dalija ne iš pertekliaus, bet apribodami pačių poreikius ir išlaidas, – jų labdaros moralinė vertė didesnė (atsiminkime Evangelijos parabolę apie našlės skatiką). Tačiau nesiimkime čia vertintojų ir teisėjų vaidmens. Kad ir kaip ten būtų, labdaringumas – graži savybė ir visuomenei visada naudinga, juolab naudinga didelė labdara, kuri prieinama iš tikrųjų labai turtingiems žmonėms.

Tad ir ano milijonieriaus labdara, be abejo, yra pagirtina. Galima būtų tik pageidauti, jog kuo daugiau turtuolių nešvaistytų pinigų beprasmiškai prabangai, o atsilieptų į visuomenės reikmes. Juk labdara kyla iš nuostatos, kad turtuolis susikrovė turtus ne vienas, o padedamas daugybės žmonių, visų pirma jam tarnavusių darbininkų. Todėl jis privalo tais turtais dalytis ir su kitais, pirmiausia su savo darbuotojais – mokėdamas jiems padorius atlyginimus. Bet tai jau ne labdara, o teisingumas. Dar daugiau. Galima tik skatinti mecenavimą, t. y. meno, kultūros rėmimą, kurio iš turtingųjų pernelyg retai sulaukiama.

Daugelis mūsų turtuolių yra tikri „nuvorišai”, naujieji turčiai, žmonės be kultūros, neapsišvietę, kurie savo aukštą padėtį visuomenėje siekia pademonstruoti viešai rodoma prabanga (ir prastu skoniu). Todėl jei ką ir remia, tai tik „popsą” ar sportą, o ne didesnę kultūrinę vertę turinčią veiklą ir iniciatyvą.

Tačiau kai kalbama apie milijonierius Seime, mąstoma ne apie labdarius ir mecenatus, o apie įstatymų leidybą, – juk tai tiesioginė Seimo narių funkcija. O čia iš tikrųjų akivaizdu, kad daugiausia priimami tokie įstatymai, kurie naudingi turtingiems žmonėms. Pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia.

Imkime mūsų mokesčių sistemą. Kokio pasipriešinimo sulaukia net pirmi nedrąsūs progresinių mokesčių įvedimo bandymai! Ir vargu ar toks įstatymas bus priimtas. Kapitalas iki šiol yra kur kas mažiau apmokestintas negu darbas. Neapmokestintas tebėra nekilnojamasis turtas. Pažvelkime, kas vyksta prekybos srityje. Kaip sunkiai juda įstatymas, ketinantis griežčiau prigriebti girtuoklius prie vairo. Kaip nevaržomai plečiami didieji prekybos centrai, nusmelkiantys mažąsias parduotuvėles. Kaip juose išnaudojami darbuotojai – kasininkės, pardavėjai. Kaip nepavyksta uždrausti jiems prekiauti sekmadieniais ir kitais šventadieniais, kad tarnautojai bent vieną dieną galėtų skirti šeimoms, o ir visuomenė, nematydama prasmingesnio laisvalaikio formų, atsitokėtų nuo laiko leidimo akropoliuose.

Nuolat zyziama dėl mokesčių mažinimo (tai rūpi turtingiesiems), nors pinigų trūksta socialinėms reikmėms. Ir taip galima būtų kalbėti be galo. Štai kad ir faktai iš mokslo pasaulio. Kai Vyriausybė padidino mokslo finansavimą, akimirksniu algas pasikėlė mokslinių institutų vadovai (jos kelis kartus viršijo prezidento darbo užmokestį), o jaunesniesiems bendradarbiams taip ir liko elgetiški atlyginimai. Visi atsimename, kaip algas pasididino Seimo nariai, nors Vakarų parlamentuose tai būtų neįmanoma. Joks save gerbiantis Seimas taip nepasielgtų – galėtų nebent padidinti kitos kadencijos seimūnams, bet ne sau.

Tad ar gerai, kad Seime daug milijonierių? Aišku, būna tokių, kurie pajėgia peržengti savo socialinį egoizmą ir matyti plačiau, deja, jų labai mažai – tik vienetai, o dabartiniame Seime kažin ar rastume nors vieną. Bent jau taip rodo parlamentarų priimami įstatymai.