Į susitikimą su žurnalistais atriedėjęs trofėjine „Volga”, 70-ąjį gimtadienį šiemet šventęs vilnietis R.Jakučionis gerą valandą vertė aikčioti taip, kaip kadaise varžovus ralio ar žiedinių lenktynių trasoje. Puikiai savo vertę žinantis ir be skrupulų tikslo siekiantis automobilių sporto senjoras šiandien toks pat nutrūktgalvis kaip ir prieš keturis dešimtmečius, kai priklausė Lietuvos ralio mokyklos elitui.
Kaip ir daugelis garsiausių mūsų šalies ralio meistrų, R.Jakučionis sportinę karjerą pradėjo studijuodamas anuometiniame Kauno politechnikos institute, vėliau tęsė miesto „Bangos” gamyklos automobilių sporto klube. Puikiai išmanęs techninius ralio niuansus ir sugebėdavęs startams nepriekaištingai paruošti „kovinį” automobilį, ponas Romas, kitaip nei kiti lenktynininkai, galėjo pasigirti dar viena dievobaimingą pagarbą keliančia ypatybe.
„Mane vadindavo kamikadze, nes per maždaug 20 aktyvaus sportavimo metų tiek kartų greičio ruožuose buvau paguldęs automobilį ant stogo, kad net pamečiau tikslų skaičių. Kolegos juokauja, kad šioje srityje esu absoliutus Lietuvos rekordininkas. Mano vairavimo stilius iš tiesų buvo gana agresyvus, aš visą laiką važiuodavau maksimaliai greitai, todėl arba finišuodavau pirmas, arba sukuldavau automobilį. Tačiau svarbu yra tai, kad nė karto nesusižeidžiau pats ir nesužeidžiau nė vieno savo šturmano”, – pasakojo R.Jakučionis.
Nepaisant gausybės nuotykių, ponas Romas 1969-aisiais ir 1976-aisiais tapo Lietuvos ralio čempionu bendrojoje įskaitoje, 1981-aisiais šventė pergalę ralyje „Aplink Lietuvą”. 1970 ir 1974 m. R.Jakučionis TSRS ralio čempionate iškovojo bronzos medalius, o 1972-aisiais tapo Baltijos šalių čempionu.
1974 m. važiuodamas su šturmanu Edvardu Jaku, R.Jakučionis šventė pergalę pirmajame „Kauno rudens” ralyje. Keletą metų jis sudarė ekipažą su Stasiu Brundza ir padėjo varžyboms rengti tituluotojo ralio virtuozo automobilį.
„Tris kartus esu įvykdęs TSRS sporto meistrui keliamus reikalavimus, tačiau tarptautinės klasės sporto meistru taip ir netapau. Veikiausiai kaltas mano užsispyrimas. Nebuvau nei spaliukas, nei pionierius, nei komjaunuolis, nei partijos narys. Kadangi dėl aktyvaus sportavimo nebuvau sukūręs šeimos, manęs neišleisdavo į jokias lenktynes užsienyje – buvau „politiškai neraštingas”, – aiškino R.Jakučionis. – Toks pat užsispyręs buvau ir profesinėje veikloje, dirbdamas „Bangoje”. Vieniems vadovams principingumas patiko, kiti dėl tos pačios priežasties stengėsi manęs atsikratyti. ”
Paprašytas palyginti šiandienes ralio lenktynes su tomis, kuriose pačiam teko skinti pergales, R.Jakučionis tikino, kad kalbėti galima nebent apie simbolines paraleles.
„Dėl pergalės anais laikais ralistai kartais griebdavosi sveiku protu sunkiai suvokiamų gudrybių. Vienas veikėjas, norėdamas pašalinti iš kovos pagrindinį varžovą, prieš jo automobilį ant kelio padėjo vinių prikaltą lentą. Man pačiam yra tekę užkliūti už virvės, ištemptos tarp dviejų medžių. Kitą kartą varžybų išvakarėse konkurentai atsuko mano automobilio reduktorių laikančius varžtus. Už panašius akibrokštus per ralį kai kuriems veikėjams buvo keliamos baudžiamosios bylos”, – prisiminė R.Jakučionis