Po finansų ministro Rimanto Šadžiaus valstybės palyginimo su voveraite, kuri apdairiai ruošiasi žiemai, aštrialiežuviai Finansų ministeriją pervadino Voveraičių ministerija. Mat ministro metafora, nors ir graži, bet neteisinga: voverytė negali pirkti sumokėdama vėliau, o žmogus arba valstybė gali; voverės miško riešutų kainos neveikia aplinkinių miškų rinkos. Ir apskritai: valstybės finansus tvarkyti – tai ne riešutus gliaudyti.
Tačiau premjeras Gediminas Kirkilas ir jo finansų ministras elgiasi taip, tartum tai būtų tas pats. Europos komisarė Dalia Grybauskaitė vėl švelniai pašukavo Vyriausybę prieš plauką – pabarė dėl neveiklumo stabdant infliaciją ir kainų šuolį. Bet komisarė nėra visiškai teisi.
G.Kirkilas turėjo pasiraitęs rankoves kibti į darbą, kad pasiektų tokių įspūdingų rezultatų: per viso labo vienus metus tapo dešimtmečio infliacijos čempionu. Kaip jam tai pavyko?
Vyriausybė parodė neįtikimą išradingumą švaistydama pinigus į dešinę ir kairę, lyg kokia žarstūnė ar kortuotoja, nepaisanti net sveiko proto. Antai ėmė ir aparė 20 mln. litų per pasaulio artojų varžybas, o neseniai Valstybės saugumo departamento statyboms papildomai skyrė 30 mln., kuriuos privalu pramušti per tris mėnesius.
Tačiau infliaciją ir kainų augimą kur kas labiau lemia ne tai, kaip ir kam Vyriausybė pinigus išleidžia, o kaip juos surenka. Čia Vyriausybė parodė neįtikimą aktyvumą siekdama, kad monopolininkų pelnai nesumažėtų, o biudžeto surinkimo našta gultų ant vartotojų pečių.
Kiek prakaito išliejo pats G.Kirkilas, kad Seimo priimtas Gamtinių dujų įstatymas neveiktų? Net teko pameluoti, neva supykdytas įstatymo „Gazprom” pabrangins dujas. Niekas nepabrangino, tačiau įstatymas iki šiol neveikia – vis randama įvairiausių dingsčių vilkinti. Mat kiekviena nauja diena – nauji milijonai į dujų tarpininkų kišenę. Ir iš Lietuvos žmonių kišenės.
Tokį pat aktyvumą kraustydama Lietuvos žmonių kišenes ir gindama monopolininkų interesus parodė ir naujos sudėties Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, be jokių ceremonijų leidusi viršutinę elektros perdavimo kainos ribą pakelti net 70 procentų. Kaip tokie eksperimentai gali neatsiliepti rinkos ir būtiniausių prekių kainoms?
Nuostabiausia, kad apie maisto produktų kainų šuolį Europos Sąjungos šalyse niekas nėra girdėjęs. Net Lenkijoje jos nepakilo. Taip, dėl biodegalų išaugo grūdų poreikis ir kainos. Užtat nafta nepabrango. Kiekvieną dieną užsukęs į degalinę įsitikini, kad degalai netgi atpigę. Kažkas šioje Voveraičių valstybėje ne taip.
Tai regi mūsų sąjungininkai, kad ir kaip valdžia apsimestų, jog mūsų miške viskas gerai. Dar 2005 m. sausio 25 d. Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių rūmų 7 nariai pateikė paklausimą, kuriame teigė: „Rūmai su didžiuliu susirūpinimu pripažįsta, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, ir dar svarbiau – VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius buvo sovietų KGB rezervo karininkai.(…) Taip pat mano, kad NATO saugumui iškilo grėsmė, nepaisant Rusijos ir Vakarų santykių pagerėjimo.” Po šio svarstymo mes dvejus metus murdėmės neva nesuprasdami, kas yra KGB rezervas.
Panašiai praėjusią savaitę prisikvietėme į Vilnių, į energetikos saugumo forumą, garbių svečių – neapsišlavę, naiviai tikėdami, kad jie nė žinoti nežino, kas Lietuvoje užsako muziką. Todėl sprogusiai bombai prilygo forumo dienomis išspausdintas lenkų savaitraščio „Wprost” straipsnis apie Rimandą Stonį ir „Dujotekaną”.
Žinoma, galima paneigti žurnalistų straipsnį, bet ką daryti su Lenkijos saugumo ir Gdansko prokuratūros pradėtu tyrimu?
O paskui stebimės, kad Lietuvos strateginė partnerė nelabai patikliai žiūri į mūsų bendrus projektus. Ar mes vis dar bendrakeleiviai? Lenkijoje broliai Kaczynskiai patvirtino naują kainoraštį, kuris daug kam Lietuvoje neįkandamas ar net nepriimtinas – tiems, kurie išvengė liustracijos, ir tiems, kuriems korupcija virto antrąja prigimtimi. Gal apsivalančioje Lenkijoje pradėti tyrimai prisikas iki Lietuvos, gal bendras kovos su korupcija frontas būtų ne mažiau svarbus valstybės ateičiai nei elektros energijos tiltas? Bet tai mirtinai išgąsdino prorusišką valstybininkų klaną. Neatsitiktinai pastaruoju metu Lietuvoje keliama antilenkiška isterija. Dėsninga, kad čia pirmoje gretoje stovi KGB rezervo kapitonas A.Valionis, avansu trimituojantis apie susapnuotą Lenkijos ir Lietuvos santykių krizę.
Lietuvoje dar nėra jėgų, kurios pradėtų, kaip Lenkijoje, visuotinį apsivalymą. Todėl net nėra kam paklausti: ar ši Voveraičių vyriausybė, besistumianti į priekį sraigės žingsniu, tačiau beprotiškai išlaidaujanti, yra nekompetentinga, ar visiškai korumpuota? Kodėl tyli opozicija? Ar to nemato mūsų galvoti, laipsniuoti ir stažuoti ekspertai? Pagaliau nesuskaičiuojamos G.Kirkilo sudarytos komisijos ir legionas patarėjų, kurių paskirtis, atrodo, viena – pridengti vieną vienintelį patarėją Albiną?
Bet tai regi Lietuvos žmonės. Antai Alytaus rajone per Seimo nario rinkimus Socialdemokratų partijos kandidatė beviltiškai pralaimėjo vienam pusiau kaliniui. Ir net Antanui Terleckui.
O gal opozicija ir koalicijos partneriai surengė sąmokslą prieš G.Kirkilą ir Socialdemokratų partiją? Nėra net menkiausių požymių, kad Seimas atmestų Vyriausybės pateiktą kitų metų deficitinio biudžeto įstatymą: tegul brenda toliau ir giliau, iš kur nėra kelio atgalios. Arba pratęsiant finansų ministro mėgstamas gamtines metaforas: žaliuodama guoba sutrūnija. Kaip G.Kirkilo Vyriausybė, kurią visi suinteresuoti išlaikyti iki kadencijos pabaigos?