Nors iki brandos egzaminų sesijos pradžios liko vos pusmetis,lietuvių kalbos egzamino naujovėms nei mokytojai, nei mokiniai nepasirengę – tvirtina „Vakarų ekspreso” kalbinti lituanistai bei abiturientai.
Dar pernai pavasarį šalies mokyklas pasiekė žinia, jog per 2008 metų brandos egzaminų sesiją abiturientai jau laikys pagal naują programą parengtą lietuvių gimtosios kalbos egzaminą. Jame nebeliko formaliųjų rašybos bei skyrybos tikrinimo užduočių, tačiau greta interpretacijos „išdygo” naujovė – publicistinis samprotaujamasis rašinys.
Rodos, tiek čia tos bėdos – juk prieš gerą dešimtmetį lygiai taip pat lietuvių kalbos egzamino arenoje „išdygusi” interpretacija sėkmingai prigijo, o kaita švietimo sistemoje, anot aukštus postus užimančių specialistų, – neišvengiama. Be to, nesibaigiančių eksperimentų, t. y. reformų, maratone dalyvaujantys šalies mokytojai bei mokiniai jau seniai turėjo įgyti imunitetą.
Iš tiesų, tiek tos bėdos būtų, jei kartu su 2006 metų balandžio 25 -osios švietimo ir mokslo ministrės įsakymu pedagogai būtų sulaukę metodinės medžiagos bei pagalbos, o mokiniai – tinkamų vadovėlių.
Tačiau „Vakarų ekspreso” kalbinti abiturientai prisipažįsta vis dar miglotai suvokiantys, kas per daiktas yra samprotaujamasis tekstas, ir nenorėdami rizikuoti žada rinktis skersai išilgai išnarpliotą interpretaciją, o pedagogai jau beveik metai nesulaukia pagalbos ir sukasi kaip kas išmano, nes įvairaus žanro tekstų rašymo savo ugdytinius išmokyti privalo.
Paliko likimo valiai
„Metodikos, kaip mokyti vaikus, metodinės literatūros iki šiol nėra – vienas kitas pratybų sąsiuvinis . Turimi vadovėliai orientuoti į grožinio teksto interpretacijos mokymą ir naujai užduočiai nepritaikyti. Turime vieną tinkamą knygą, tačiau ir ta ne vadovėlis, todėl mokykla ją užsisakyti gali tik iš sutaupytų lėšų. Pati žurnaluose, laikraščiuose ieškau straipsnių, karpau, pateikiu juos vaikams analizei ir diskusijoms. Mokau, kaip išmanau. Ar teisingai – nesu tikra”, – rūpesčiais dalijosi miesto Lietuvių kalbos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė Ramunė Galdikienė.
Anot jos, iki šiol lituanistai nebuvo lepinami ir egzamino naujovėms skirtų seminarų gausa. Pastarųjų uostamiestyje organizuota vos keletas. Ir tuos pačius vedė patys pedagogai. Į Klaipėdą buvo pakviesti turbūt visi lituanistai, kurie buvo parengę seminarų programas ta tema. Naudingi, lituanistės nuomone, būtų ir aukštųjų mokyklų dėstytojų, gal dėstančių žurnalistiką, patarimai bei patirtis, tačiau ne visi lektoriai įkandami finansiškai.
„Dabar išeina, kad mokyti mokytojus turi patys mokytojai, nors pristeigta nemažai jiems pagelbėti privalančių institucijų”, – apgailestavo pedagogė.
Daug vilčių, anot R. Galdikienės, lituanistams teikė praėjusią savaitę organizuotas bandomasis lietuvių kalbos egzaminas, tačiau ir čia yra problemų. Egzamino užduotis taisys tie patys naujovei neparuošti mokytojai, naudodamiesi labai jau „aptakiomis” vertinimo instrukcijomis. Vėliau remiantis atrinktais darbais žadama atlikti kokybinę analizę, kitaip tariant, teikti rekomendacijas mokytojams dėl taisymo bei tolesnio mokymo.
„Bandomasis egzaminas – naudinga patirtis ir mokytojams, ir mokiniams, tačiau kodėl būsimiesiems vertintojams tebuvo organizuotas tik vienas seminaras?” – klausė lituanistė.
Eksperimentuoti nelinkę
Nepasiruošę egzamino naujovėms ir abiturientai. „Vakarų ekspreso” kalbinti Vytauto Didžiojo gimnazijos ugdytiniai pasakojo menkai nutuokiantys apie samprotaujamojo teksto rašymo subtilybes.
„Kas yra samprotaujamasis tekstas? Tiksliai nežinau, bet numanau. Egzamino naujovei mūsų niekas ir neruošė. Daugiausiai mokėmės interpretacijos, o samprotaujamojo tipo tekstą teko rašyti gal kartą”, – neslėpė dvyliktokė Monika.
Ne ką daugiau samprotaujamojo teksto rašymo patirties pasakojo turinti ir abiturientė Ema. Jos nuomone, į egzaminą įtraukti užduotį, kurios nesimokyta – neteisinga. Gimnazistės teigimu, 12 klasėje per vėlu pradėti mokytis naujų dalykų, o iki sesijos likęs laikas turi būti skirtas kartojimui ir žinių gilinimui.
Jai pritarė ir dvyliktokė Ieva. Anot merginos, išmokti naujo tipo teksto rašymo kelių mėnesių vargiai užtektų. Tam reikėjo skirti bent porą metų. Be to, samprotaujamasis tekstas, Ievos nuomone, įkandamas ne bet kam.
„Šią užduotį galėtų rinktis nebent meniškos sielos žmogus, neieškantis žodžių kišenėje, gebantis nuosekliai dėstyti mintis… Žodžiu, ne kiekvienas.”, – aiškino abiturientė.
Tiesa, abiturientai dėl naujojo egzamino labai nesisieloja. Kadangi egzamine palikta alternatyva – interpretacija, o mokykliniame egzamine – ir literatūrinis rašinys, jie paprasčiausiai žada neeksperimentuoti ir rinktis tai, ką išmano.
Pagalbos teikti neprivalo
Metodinės pagalbos sistemą mokytojams apibrėžia Švietimo įstatymas. Ministerija pagal funkcijas metodinės pagalbos neteikia, ją privalo teikti mokytojų kvalifikacijos tobulinimo institucijos. Mokytojas pirmiausia turėtų kreiptis į savivaldybėje už metodinę pagalbą atsakingas institucijas, jei ten pagalbos nesulaukia – į Pedagogų profesinės raidos centrą. Tačiau švietimo ir mokslo ministerija taip pat inicijavo kai kuriuos dalykus prieš įvedant pakoreguotą egzamino užduotį: parengtos ir internete (www.pprc.lt/egzaminai/) paskelbtos dvi mokytojų medžiagos apie samprotaujamojo rašinio mokymą. Be to, po bandomojo egzamino bus organizuojamas specialus vertintojų rengimo seminaras ir mokyklinio egzamino vertinimo multiplikatorių seminaras dar šį rudenį, o lapkričio pabaigoje – gruodžio mėnesiais ministerija organizuos seminarus visose savivaldybėse. Ministerija dar numačiusi inicijuoti specialią medžiagą mokytojams su mokinių darbų pavyzdžiais – ji realiai galėtų būti parengta dar šiais metais. Beje, viename iš ministerijos užsakytų tyrimų apie lituanistų kvalifikacijos poreikius didžioji dauguma mokytojų teigia, kad daugiausiai naudos gauna iš kolegų – mokytojų praktikų vedamų kvalifikacijos renginių. Tad linkėčiau kolegoms lituanistams dažiau patiems inicijuoti kvalifikacijos renginiu, dalintis patirtimi.
Nuo antro galo
Egzaminai ant nosies, o mes nė tinkamų vadovėlių, metodinės literatūros neturime. Pačios renkame medžiagą, ieškome klasikinių esė pavyzdžių naujai egzamino užduočiai. Laimei, visi mūsų lituanistai turi didelę patirtį, o ką daryti ką tik iškeptiems specialistams? Permainos nuo antro galo tapo mūsų švietimo sistemos tradicija – pirmiau „nuleidžiama” naujovė, o paskui imama jai ruoštis. Pačiai teko susipažint su Šveicarijos švietimo sistema. Ten ir mažiausiai naujovei skiriamas didžiulis dėmesys. Pirmiausia organizuojami svarstymai, ką ir kaip keisti. Po to ruošiama metodinė medžiaga, vadovėliai, organizuojamas eksperimentas. O reforma įgyvendinama kruopščiai jai pasiruošus ir tik tokiu atveju, jei naujovė pasiteisino