Ar mokyti vaiką duoti atgal?

„Mano sūnui – 7 metai. Nėra jis nei silpnos sveikatos, nei bailus, bet visiškai nesugeba apsiginti nuo skriaudikų. Galbūt pernelyg draugiškas? Į agresiją reaguoja kažkaip abejingai, pasitraukdamas. Neseniai mokyklos kieme jį ir vėl apstumdė klasės draugas. Ar mes, tėvai, turėtume jį leisti į karatė treniruotes ir skatinti muštis?”

Pirmiausiai reikia atsižvelgti į tokio amžiaus vaiko psichologinius ypatumus, o tuomet ieškoti jo „bejėgiškumo” priežasčių.

6-7 metų vaikui labai svarbus suaugusio žmogaus vertinimas. Formuojasi sąžinės, atsakomybės jausmai, o su jais – ir baimė būti nepripažintam, nesuprastam, neatitikti socialinės aplinkos reikalavimų.

Tokio amžiaus vaikas jau turi savo koncepciją, ką reiškia būti geram. Šią koncepciją jam yra įteigę tėvai. Todėl galima numatyti, kad jo nesugebėjimas apsiginti kyla iš tėvų suformuotos nuostatos, jog „geras” vaikas yra tas, kuris nesimuša su kitais, nes muštis yra blogai ir už tai baudžiama.

Vaikas gali pasyviai reaguoti į smurtą ne todėl, kad bijo ar nenutuokia, kaip gintis, o todėl, kad mano, jog gintis draudžiama.

Spręsti konflikto diplomatiškai, derėtis jis dar nemoka, nes jo bendravimo patirtis nedidelė ir daugiausiai pozityvi. Juk paprastai visus konfliktus visada išspręsdavo – arba jiems už akių užbėgdavo – tėvai.

Jeigu puolamas vaikas sutrinka ir elgiasi pasyviai, galima spėti, kad savo šeimoje jis buvo saugomas nuo konfliktų ir nematė, kaip artimieji išreiškia gynybines reakcijas.

Gali būti, kad savarankiškumo atsiradimo periodu (2-3 gyvenimo metais) vaiko veikla buvo labai ribojama, todėl jis išmoko vengti nesėkmių, o ne siekti tikslo.

Pernelyg aktyvi, užsispyrusi, už vaiką sunkiausius darbus daranti mama arba nerimastinga, sauganti vaiką nuo bet kokių sukrėtimų, nereikalingų kontaktų, stebinti kiekvieną jo žingsnį gimdytoja prisideda prie to, kad, susidūręs su rimta problema, vaikas sutrinka ir elgiasi pasyviai.

Taigi pasyvios reakcijos į smurtą priežastys gali būti įvairios.

Kokia išeitis?

Tikrai ne karatė. Tai nėra išsigelbėjimas nuo nesugebėjimo duoti skriaudikui atkirtį. Nereikia vaikui įteigti, kad konfliktą galima išspręsti tik jėga. Imtynių sportas ugdo kitas naudingas vyriškas savybes – mokėjimą kontroliuoti save, ištvermę, koncentraciją. Žinoma, čia esama savigynos elemento, bet jis antraeilis.

Pirmiausiai „bejėgio” vaiko tėvams patartina keisti savo poziciją jo atžvilgiu. Psichologai pataria dažniau tokiam vaikui skirti sudėtingų užduočių, mokyti jį visus reikalus padaryti iki galo ir girti už „pergales”.

Jeigu vaikui nepriimtinas pats kumštynių faktas, tegu grėsmingu balsu ir visa savo povyza perspėja priešininką, kad nesileis skriaudžiamas. Pasitikėjimas savimi – štai kas čia svarbiausia. Prie pasitikinčio savimi žmogaus niekas šiaip sau neprieis ir nesuduos.

Padėkite vaikui „parepetuoti”, kaip jis atsikerta skriaudikui. Kuo daugiau jūs susikursite variantų, tuo didesnė tikimybė, kad prireikus bent vienu iš jų vaikas pasinaudos. Be to, jūsų palaikymas jam suteiks pasitikėjimo savimi.

Pamąstykite, ar nedarote vaikui per didelio moralinio spaudimo, ar jo sąžinė nėra apkrauta nereikalingais draudimais. Parodykite, kad juo pasitikite, kad vertinate jį rimtai. Ir kad visada pasiruošę padėti.