Karinė Venecijos bienalė

Viso pasaulio menininkai 52-ojoje tarptautinėje Venecijos meno bienalėje kalba apie žmonijos civilizacijos pabaigą. Tarsi ką tik paskersto gyvulio kruviną mėsą ant iešmo jie varto karo,terorizmo, smurto, skurdo, ekologijos problemas, kurių akistatoje žmogus – bedvasis monstras, atsitvėręs nuo pasaulio stikliniame labirinte. Tačiau giliausius įspūdžius bienalėje palieka emociškai šilti, subtilūs minimalistiniai kūriniai.

„Aš mirsiu”

Pesimistinės nuotaikos vyrauja Venecijos meno bienalėje šiais metais. Tai ypač juntama pagrindiniame paviljone Arsenale. Instaliacijose, videodarbuose, fotografijose,tapytuose ir tušinuku pieštuose milžiniškuose ir miniatiūriniuose paveiksluose menininkai vaizduoja ant naikintuvo nukryžiuotą Kristų, chirurgiškai išdarinėtus žmonių manekenus, veido bruožus prarandančią musulmonų ekstremistę, karuose Afganistane ir Irake žuvusiųjų begalybę, neoninių reklamų „surytą” indėnų gyvastį, pasmerktą sunaikinimui gamtos grožį, anoreksijos „pertobulintus” manekenių kūnus, vienas kitą žudančius paauglius, savo augintinius laidojančius vaikus ir t.t.

Ekspoziciją užbaigia Yango Zhenzhongo iš Kinijos videoprojektas „I will die” („Aš mirsiu”).Jis pateikia daugybę videoportretų iš įvairiausių pasaulio kraštų, kuriuose paprašo sutiktų žmonių į kamerą savo kalba pasakyti vieną sakinį – „Aš mirsiu”. Filmuojami žmonės koketuoja, meluoja, juokiasi, rūpinasi savo išvaizda. Projekto vaizdas – įdomus, garsas (visokiausiomis kalbomis ir intonacijomis skambantis „aš mirsiu”) sustabto ir nupurto.

Pripažinta Afrika

Dar vienas įspūdingesnių kūrinių – El Anatsui iš Nigerijos sukurti didžiuliai spalvoti kabantys kilimai iš butelių kamštelių. Pribloškia šių darbų dydis, kalbantis apie svaigalų svarbą mūsų gyvenime, afrikietiška spalvų ir rankų darbo autentika.

Čia reikia pastebėti, kad bienalėje vyrauja kosmopolitiškumo tendencijos. Atpažinti kokiai šaliai atstovauja menininkas dažniausiai neįmanoma dėl keleto priežasčių. Dauguma dailininkų naudoja savo kūryboje šiuolaikines technologijas ir medžiagas, eliminuodami autentišką rankų darbą.

Stebint dokumentiškus kūrinius (beje, dokumentalumas taip pat yra vienas ryškiausių šios bienalės bruožų) taip pat dažniausiai neįmanoma nuspėti autoriaus tautybės. Pavyzdžiui, australės Susan Norrie videokūrinys, kuriame supriešinamas gamtos stichijų siautėjimas (vulkano išsiveržimas, žemės nuošliaužos) ir žmonių stoiška laikysena jo akivaizdoje (avinėlio aukojimas, namo statyba) filmuotas Indonezijoje, portugalė Angela Ferreira pateikia metalinių konstrukcijų pastatų fotografijas iš buvusių Portugalijos kolonijų Afrikoje, ir pan.

Visai ne afrikietiška, tačiau viena originaliausių šioje bienalėje Afrikos ekspozicija. Menininkui Malic Sibide iš Malio už nespalvotų fotografijų ciklą, kuriame vaizduojami juodai baltoje ateljė nufotografuoti gerai nusiteikę juodaodžiai, skirtas šių metų Venecijos bienalės pagrindinis prizas „Aukso liūtas”. Keista. Šis ciklas tikrai nėra pats įspūdingiausias bienalėje. Toje pačioje Afrikos ekspozicijoje yra kur kas įdomesnių darbų, pavyzdžiui feministinis videokūrinys, vaizduojantis nesibaigiančią fizinę (o tuo pačiu ir dvasinę) moterų transformaciją.

Cherchez la femme

Moteriškiausias ir neabejotinai vienas geriausių (sprendžiant iš žiūrovų gausos ir susidomėjimo) šių metų Venecijos bienalės kūrinių – prancūzės Sophie Calle projektas „Atsisveikinimo laiškas”. Projekto objektu menininkė pavertė elektroniniu paštu gautą savo mylimojo atsisveikinimo laišką.

Ekspozicijoje menininkė pateikia šio laiško interpretacijas, kurias sukūrė 160 įvairių specialybių moterų. Vienoje patalpoje esančiuose skirtinguose ekranuose laišką įvairiausiomis kalbomis ir intonacijomis skaito namų šeimininkė, perteikia baleto ir indiškų šokių šokėjos, operos solistė, dailininkė, sekretorė ir t.t. Ekspozicijoje pateikiama morfologinė, stilistinė, psichologinė, medicininė ir t.t. laiško analizė. Išsiskyrimo tragedija šioje ekspozicijoje virsta specifiška prancūziška komedija, žaismingu ir lengvai suvokiamu farsu.

Žvelgdami į Venecijos meno bienalės istoriją menotyrininkai atkreipia dėmesį, jog šiais metais renginyje daug tapybos. Iš tiesų taip. Deja, didelė dalis tos tapybos – visiškai neįdomi. Ištisos salės užpildytos dekoratyviomis, spalvotomis geometrinėmis figūromis (primenančiomis kompiuterinę grafiką) išmargintomis drobėmis arba primityviomis, nieko nesakančiomis abstrakcijomis. Tarp originalesnių tapybos darbų galima paminėti Y. Z. Kami (Iranas), Cheri Samba (Kongas), Eteri Chkadua (Gruzija) paveikslus.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.