Žurnalistinis eksperimentas: „ratų” ir „žolės” medžioklė bei platintojų paieškos buvo sėkmingos
Narkotikų galima gauti, jei tik labai jų panorėsi. „Svarbiausia turėti „savą” žmogų, kuris sutiktų tau padėti. Tada nesunkiai atsiveria visos durys į svaiginantį malonumų pasaulį. Tačiau jei neturi „geradarių”, teks pačiam tapti apsukresniam”,- atvirai šnekėjo buvęs narkomanas Tomas.
Patikrinkime, kiek tiesos šiame teiginyje. Nusprendėme ieškoti populiariausių narkotikų: „MDMA (dar kitaip vadinamų ratais) ir „žolės”.
Pora apsilankymų Kauno ir Klaipėdos naktiniuose klubuose, pasislampinėjimas šių miestų senamiesčiuose, ir rezultatas stulbinantis: galėsi svaigintis, kiek tik piniginė ir širdis leis.
„Ratų” dozės kaina – 10 litų, „žolės” gramas – nuo 40 iki 60 litų. Beje, naktiniuose klubuose šios kainos kartais net dvigubai didesnės.
Teko laukti parą
Tačiau ką daryti, jei „savų” neturi? Perkračiusi telefonų sąrašą savo užrašų knygelėje neradau nė vieno pažįstamo, kuris galėtų man padėti.
Išėjau į vakarėjantį miestą, slampinėjau senamiesčio gatvėmis, stebėjau besibūriuojančius smarkiai gestikuliuojančius ir garsiai kvatojančius vaikinus. Buvo nejauku, todėl apsidžiaugiau, kai vienas jų pasirodė kažkur matytas. Atsiminiau: tai mano vaikystės kiemo draugas Martynas, kuris paauglystėje kažko prisidirbo ir pateko į nepilnamečių koloniją. Daugiau aš jo nemačiau, nes seniai gyvenu kitame miesto rajone.
Matyt, labai įdėmus buvo mano žvilgsnis, kad Martynas atsigręžė ir įsistebeilijo į mane. Sukaupiau visą drąsą ir pamojau. Priėjęs arčiau jis mane atpažino. Tačiau į kalbas leistis neturėjau jokio noro. Tepasakiau tik tiek: „Reikia „ratų”. Gali gauti?”
Martynas tik sukikeno ir patikino, kad jokių problemų neiškils. „Matai, aš pats neplatinu ir namuose nelaikau, – teisinosi. – Teks truputį pavažiuoti, ten gausiu. Beje, dėl vienos tabletės važiuoti neapsimoka, imk daugiau.”
Kadangi didelio kiekio užsisakyti neturėjau jokio tikslo, teko susitaikyti, kad vieną tabletę gausiu tik rytoj. Sumokėti dešimt litų paprašė iš anksto, nes kišenėse, sakė, švilpavo vėjai.
Labai norėjau įsitikinti, ar taip lengvai galiu gauti svaiginančią tabletę, todėl nepagailėjau dešimties litų. Susitarėm susitikti kitą dieną tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje. Kai atėjau, Martynas jau laukė.
Gydėsi mintimis apie jūrą
„Skolon niekas nenori duoti. Rizikuoja tik tuomet, jei esi patikimas ir nuolatinis pirkėjas”,- 22 metų Tomui nebūdavo sunku gauti reikalingą dozę. Jis turėjo daug „savų” žmonių. Jie padėdavo dieną naktį, bet kada, tik turėk pinigų.
Vaikinas su liūdesiu prisiminė savo juodžiausias gyvenimo akimirkas: dažnai vienos dozės neužtekdavo, tad pirkdavo vis daugiau ir daugiau.
„Tuo metu pinigai nevaidino svarbaus vaidmens. Sunkumams užgriuvus, norėjau slėptis – dažniausiai mintimis nukeliaudavau prie jūros.”
Tačiau juodžiausia bedugnės praraja atsivėrė pabandžius uostyti klijų, nes pinigų „geresniems” svaigalams nebeužtekdavo”, – liūdnai dar netolimą praeitį prisiminė Tomas.
Dabar jis narkotikų nebevartoja, nutraukė ryšius su visais buvusiais „savais” ir nenori jų prisiminti.
Pasimatymas prie tualeto
Pabandykime susimedžioti narkotikų naktiniame klube. Pasirinkau paprastą taktiką: stebėjau šokančius vaikinus ir labiausiai besisklaidantį užkalbinau. Pirmas šūvis buvo pro šalį: vaikinas į klubą atėjo jau „apsinešęs”. Klube jis niekada neperka – mokėti dvigubą kainą neapsimoka.
Paiešką tęsiau toliau: nužvelgiau visus grupėmis stovinčius ir klubo sienas ramstančius vaikinus, nuėjau į tualetą, bet niekas nieko nesiūlė. Vėl intensyviai žvalgiausi šokių aikštelėje. Maždaug po penkių minučių intensyvių paieškų akimis ir klausinėjimo pasisekė: vaikinas nurodė nueiti prie vyrų tualeto ir laukti.
„Čia tau reikia? Kokių?”- vos po kelių minučių priėjęs pasiteiravo visiškai iš aplinkos neišsiskiriantis, tačiau jau kitas vaikinas. Platintojo akiraty pasimaišęs apsaugos darbuotojas sudrumstė mūsų pokalbį. Juodaplaukis mane apsikabino, pakuždėjo į ausį: „Dvidešimt penki litai, susirask mane prie baro”, – ir nuėjo.
Merginos slepia liemenėlese
„Dažniausiai narkotikus platina vaikinai, tačiau merginos tampa jų pagalbininkėmis. Jų apatiniuose drabužiuose slepiami narkotikai”, – daugiau nei šešerius metus naktiniuose klubuose besilankantis klaipėdietis Marius lengvai atpažįsta pražūtingų svaigalų prekeivius.
Jie vaikšto būriais, kad nekiltų nesusipratimų, nešoka, dažnai lankosi tualetuose, stengiasi būriuotis atokiose vietose, išvaizda neišsiskiria iš kitų. Tačiau narkotikų prekiautojai keičiasi, retai tą patį išvysi daugiau nei porą kartų per mėnesį.
Klubuose populiariausi lengvai nuryjami „ratai”, o „žolę” dažnai pirkėjai sumaišo su cigarečių tabaku. Leidžiamieji narkotikai nėra populiarūs, nes sunku prasinešti pro apsaugą ir jų poveikis nėra pats tinkamiausias klubinei kultūrai.