Pagrindinės karjeristės klaidos

Džina įsidarbino asistente reklamos kompanijoje. Ji vylėsi padaryti karjerą. Tačiau prabėgo keleri metai, o aukštesnių pareigų jai niekas nepasiūlė. Regis, moteriai nieko netrūko: tinkamas išsilavinimas, darbštumas, kolegų pagarba, tačiau…

Sužinojusi, kad pareigos, į kurias ji pretendavo, buvo patikėtos naujai ir nepatyrusiai darboutojai, Džina visiškai sutriko. Ji negalėjo suprasti, kodėl taip įvyko.

Neverbaliniai signalai

Daugelis moterų nesuvokia, kokius signalus jos siunčia aplinkiniams. Jos galvoja apie sakomų žodžių reikšmę, tačiau neseka savo gestų kalbos.

Neverbaliniai signalai apie žmogų praneša daugiau nei žodžiai. Jūs galite baigti universitetą, išmokti daugybę profesinių terminų, tačiau vis tiek siųsti į aplinką signalus, kurie informuoja apie jūsų silpnumą ir nekompetenciją.

Atkreipkite dėmesį į tai, kaip moterys kalba su vyrais viršininkais. Kaip dažnai jos kaltai arba žaismingai šypsosi, nuleidžia akis, nelaiku kikena arba daro ilgas pauzes. Balsas virpa, galva įtraukta į pečius.

Suglumimas, pozavimas, seksualumas, bejėgiškumas, pasyvumas, – štai kokius signalus dažniausiai siunčia moterys aukštesnes pareigas einantiems vyrams. Kokius siunčia, – tokius atsakymus gauna. Į seksualumą ir vaidybą moteriai atsakoma flirtu arba agresija, į bejėgiškumą ir pasyvumą – nepasitikėjimu.

Argi tokiam žmogui kas nors patikės svarbias pareigas? Jis gali traukti, patikti, jo gali pagailėti, tačiau rimtoms pareigoms reikia kur kas tvirtesnės asmenybės.

Dažnai nepasitikėjimą savimi išduoda kalbos maniera. Moterys taip bijo ką nors praleisti, kad galiausiai paskęsta smulkmenose ir pamiršta svarbiausią tikslą.

Dalykiniuose pokalbiuose moterys vartoja per daug nuolankių žodelių – „atsiprašau, atleiskite, deja, lyg ir, galbūt, aš pasistengsiu, man atrodo…” Taip pat jos siūlo per daug atsakymo į klausimą variantų, ir oponentas pasirenka tą, kuris jam naudingiausias, pvz.: „Ar negalėtumėte man atnešti dokumentus?” Atsakymas peršasi pats: „Ne, negalėčiau.” O štai dar baisiau: „Aš – kaip ir skyriaus viršininkė…” O kas tuomet tikroji? „Aš bandau įgyvendinti šį projektą.” Tik bandote?

Moterys atsiprašinėja norėdamos būti mandagios, o iš tikro parodo tik nepasitikėjimą savo jėgomis ir nekompetenciją.

Kalbėkite papunkčiui, trumpai ir aiškiai, apie reikalo esmę, o tada supažindinkite su išvadomis. Jeigu kam nors reikės smulkesnės informacijos, jūsų paklaus.

Visiems gera

Nuo vaikystės mergaitės mokomos rūpintis kitais, būti mielos ir mandagios. Ar mandagu atsakyti kolegai, prašančiam pagelbėti ruošiant firmos pristatymą? Ar ne žiauru atsisakyti padirbėti už bendradarbę, kurios vaikas sunegalavo?

Moterys eikvoja per daug laiko tam, kad „padėtų kitiems”, ir tai jas stumia į karjeros šešėlį.

Kolega puikiai pasirodys pasinaudojęs jūsų kompetentingomis idėjomis, o jūs ir vėl pasijusite išnaudojama. Suprantama, jūs siekiate pagarbos, tačiau pagarba atsiranda ne iš globėjiškumo ir aukų, o iš korektiško elgesio ir protingos distancijos.

Sakydami „ne”, žmonės gina savo teritoriją. Neigiamas atsisakymas į prašymą „pasiaukoti” turi būti aiškus, konkretus ir tvirtas: „Apgailestauju, tačiau negaliu.” Branginkite laiką, kurį galite panaudoti savirealizacijai.

„Turiu padaryti viską”

Dažna moteris imasi visų užduočių, kurias tik jai pasiūlo, kad šitaip įrodytų savo darbštumą. Tačiau, stengdamosi būti nežmoniškai stropios, jos užsitarnauja vienintelę dovaną – įvaizdį, kad joms galima užkrauti viską, net ir nekvalifikuotą darbą.

Imkitės tik to darbo, kuris atitinka jūsų kompetenciją. Sutikite: kad padarytumėte 200 pranešimo kopijų prieš susirinkimą išstovėjusi valandą prie kopijavimo aparato, jums nereikėjo baigti universiteto ir įsidarbinti vadybos skyriaus viršininke. Tam pakako sekretorės kursų.

Daugelis moterų mano, kad visus sunkiausisus darbus, kurie reikalauja daug jėgų ir laiko, turi nudirbti jos. Todėl ir stovi prie kopijavimo aparato. Beje, dauguma vyrų laiko save pernelyg reikšmingais, kad užsiimtų tokiais niekais.

Darykite tai, kas svarbu, negramzdinkite savęs smulkmenose. Pripažinimo sulaukiame ne už nuolankų ir stropų pavedimų vykdymą, o už naujas idėjas, pasiūlymus ir novatoriškumą.

„Stiprios lieka vienišos”

Nuo mažumės mergaitės mokomos būti malonios su aplinkiniais,pirmiausiai išklausyti kitų nuomonės, atsižvelgti į kitų interesus. Šitaip išauklėtos, jos tiki, kad vyrai nemyli stiprių moterų, nes stiprybė yra „nemoteriška”; jos mano, kad tikra moteris turi būti bejėgė, trapi būtybė. Tačiau bet kuriame darbe tradicinės moters „dorybės” – pasyvumas, bejėgiškumas, minkštumas – vertinamos negatyviai. Į tokius darbuotojus nežiūrima kaip į rimtus partnerius, kuriais galima pasitikėti.

Nepasitikėjimas savo jėgomis moterį verčia kopijuoti vyrišką elgseną. O bet koks kopijavimas visuomet komiškas. Kad į tave žiūrėtų rimtai, visai nebūtina tapti „vyriška”.

Svarbiausia – kantrybė

Moterys mano, kad, jeigu jos būtų to vertos, tai joms ateitų ir pasiūlytų aukštesnes pareigas, didesnį atlyginimą ir pan. Todėl jos tyli ir laukia. Ir nesulaukia. O tada, kai pasiūlymas „nuplaukia” kolegei, jaučiasi įžeistos ir neįvertintos. O iš tikrųjų jų viršininkai mano, kad jas tenkina tai, ką jos turi.

Moterys pernelyg dažnai laikosi primestų žaidimo taisyklių. Jos aklai seka nustatyta sistema, daro „kaip priimta”. Tačiau tik ta, kuri susikuria savo taisykles, eina savo keliu ir kai ko pasiekia.

Moteris nuo mažumės mokė nieko neįžeisti, nutylėti, todėl jos retai reiškia nepasitenkinimą, manydamos, jog tai „diplomatija”.

Jos laukia, kad visi susipras. O jeigu išdrįsta paprieštarauti, iš karto ieško, kas patvirtintų jų teisumą.

Visa tai atėję iš vaikystės: „Nepertrauk vyresniųjų, palauk, kol tavęs paklaus, nelįsk į priekį, patylėk, kai kalba suaugę”. Šitaip išauginamos patikimos, kruopščios samdinės, kurios niekada nevėluoja į darbą ir džiaugiasi, kad apskritai turi darbą. Tačiau karjerą daro tie žmonės, kurie išdrįsta parodyti savo išskirtinius sugebėjimus.

Geros derybos turi būti rezultatyvios ir naudingos abiem pusėms. Viskas, ką jūs gyvenime gavote, yra tai, ko paprašėte.

Dėkingumas

Daugelis moterų, kurios turi visas galimybes padaryti karjerą, jaučiasi tokios dėkingos savo firmai arba viršininkui už tai, kad su jomis gražiai elgiamasi, kad nesiryžta jokioms permainoms.

Emocionalumas ir loginis mąstymas nėra nesuderinami, tačiau kai mes matome emociškai susijaudinusį žmogų, darome išvadą, kad jis nepajėgus mąstyti logiškai.

Moterys per dažnai ima į širdį paprastus dalykus. Jos skuba interpretuoti poelgius ir žodžius, „pabaigia” pokalbininko mintis, spėlioja, užuot tiesiai paklaususios. Tai jas daro pažeidžiamas.

Mokykitės kritiką priimti ne kaip asmeninį įžedimą, o kaip galimybę tobulėti. Reaguokite į faktus, o ne į emocinį jų apvalkalą.