Paului McCartney 2007-ieji yra jubiliejiniai metai. Prieš pusę šimto metų jis ir Johnas Lennonas kartu scenoje pasirodė su grupe „Quarymen”. Neseniai sulaukė šešiasdešimt penkerių. Šis interviu – prieš koncertinį turą „Memory Almost Full”.
– Ar dainos, kurias dabar rašai, yra kitokios negu anos iš „Beatles” laikų?
– Aš tapau kitoks. Labiau suaugęs. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Kartais stebiuosi: dainą „Yesterday” rašiau būdamas 24 metų. Tada sakiau: „Šiandien esu tik šešėlis to, kuo buvau kadaise”, – tarsi būčiau nukaršęs drimba. Šitaip atsitinka, kai tau dvidešimt ketveri. Tuomet neturėjau drąsos rašyti apie mirtį.
– Dabar jau turi.
– Žinoma. Kadaise parašiau dainą „Kai būsiu šešiasdešimt ketverių” („When I’m Sixty Four”). Nemaniau, kad tiek išgyvensiu ir kad susidomėjimas mano amžiumi, kurį išprovokavau šiuo kūriniu, varžys. Aš laimingas, nors esu 65 metų pensininkas, tebeturiu humoro jausmą ir porą plaukų ant galvos.
– Ar sunku senti, kai esi vienas iš „Beatles”, jaunimo kultūros simbolis?
– Turbūt taip. Senose mūsų nuotraukose stovi jaunuoliai sutaršytais plaukais. Dabar esu lyginamas su anuo atvaizdu, bet man kažkaip tai netrukdo.
– Ar yra tekę klausytis populiariausių pasaulio grupių – „U2”, „Coldplay” arba „Oasis” – ir pagalvoti: mieli ponai, neturite jokio supratimo apie dainų rašymą?
– (Juokiasi.) Gal patys tą žino? Rimtai kalbant, nemanau, kad turėčiau jiems prikaišioti. Tik įsikūrusi grupė „Oasis” kartojo, kad bus geresni už „Beatles”. Man buvo jų gaila. Nes niekam, kas šitaip kalbėjo, nepavyko. Tai prišaukia nesėkmę.
– Grupę „Beatles” pirmyn stūmė konkurencija tarp tavęs ir J.Lennono. Ar sunku dirbti be jo?
– Taip. Bėgant metams maniau: ką gi, gal rasiu kitą tokį kaip Johnas. Atminkite, kad susipažinome būdami paaugliai. Klausėmės tų pačių plokštelių. Augome iki jų. Dėvėjome tokius pačius drabužius. Žavėjomės tais pačiais žmonėmis. Panašus buvo mūsų skonis. Buvome kaip dvyniai. Šansai surasti kitą tokį yra lygūs nuliui. Be to, buvome velniškai geri. Negalima pakeisti Johno, turbūt ir jis nebūtų galėjęs pakeisti manęs.
– Apie tave ir Johną galima mąstyti schemomis. Johnas – tai rokas, tu – „popsas”.
– Susijungus dviem mūsų asmenybėms susikūrė kita asmenybė. Didesnė už tų dalių sumą. Būdavo akimirkų, kai Johnas liūdėdavo, o aš tapdavau dygus. Esmė ta, kad buvome panašūs.
– Daug žmonių žavisi tavo muzika. O kokios dainos žavi tave?
– Įvairios. Pavyzdžiui, daina „Cheek to Cheek”, senas Fredo Astaire „gabalas”. Kelios Johno dainos, pavyzdžiui, „Imagine”. Kai kurios George’o Harrisono: „The Inner Light”, „Isn’t It a Pity”. Patinka Stingo daina „Fields of God”.
– „Yesterday” yra visų laikų dažniausiai atliekama daina. Ar tau pačiam ji nenusibodo?
– Jei kuris iš jūsų būtų parašęs dainą „Yesterday”, tau būtų nusibodusi? (Juokiasi.) Tai vienas mistinių man atsitikusių dalykų – vieną rytą pabudau su ta muzika galvoje. Iš tikrųjų keista. Neseniai suvokiau, kad, tiesą sakant, negirdėjau nė vienos iš trijų tūkstančių kitų atliekamų „Yesterday” versijų. ( Juokiasi.) Paprašiau, kad man įrašytų dešimt savičiausių atlikėjų: Franką Sinatrą, Elvisą Presley, Marviną Gaye, Ray Charlesą. Įdomu, kad trys ar keturi iš jų šiek tiek pakeitė žodžius. Aš dainuoju: „Pasakiau kažką ne taip, dabar ilgiuosi vakarykštės dienos.” Prisipažįstu klydęs. O jie dainuoja: „Turbūt pasakiau kažką ne taip.” Tarytum teisintų save, ir aiškina, jog nesuprato, kad pasielgė blogai. Pasiklausykite patys tų, kurie taip dainuoja. Tikriausiai Elvisas.