Miško takeliu lėtai stumdama mažylės vežimėlį, žurnalistė Rūta Grinevičiūtė telefonu išklauso darbo naujienų. Rugpjūčio 1 dieną pagimdžiusi Ulijoną, jau po dviejų savaičių televizijos laidos „Paskutinė instancija” kūrėja susitiko su komanda ir pradėjo naująjį sezoną. „Jei galėčiau, imčiau atostogas, vaikas – pirma pareiga”, – aršios „Koridos” moters įvaizdžio išsižada dviejų mergaičių motina.
Tarp rudeniškai nusispalvinusių medžių tamsiais akmenėliais atgirgžda vaikiško vežimėlio ratai ir neskubūs žurnalistės R.Grinevičiūtės žingsniai. Mažoji Ulijona, kiek pasimuisčiusi, su čiulptuku pavaišinta keliais fruktozės grūdeliais (mergaitės mama: „Tik niekam nesakykite”), toliau ramiai miega. Kai į mūsų kompaniją atšuoliuoja paskutinė herojė, vilkšunė Džiuga, tiriamosios žurnalistikos senbuvė pradeda pasakoti.
Tėtis nenori viešumo
„Stengiamės kiekvieną dieną pasivaikščioti – mažylei reikia dvigubai daugiau deguonies. Ir šiaip smagu, dabar toks gražus ruduo – mano metas, aš rudenį gimusi”, – sako lapkričio viduryje 42 gimtadienį švęsianti žurnalistė. Jaunėlė Ulijona, antroji R.Grinevičiūtės dukrelė, pirmąjį gyvenime dešimtuką gavo iš gydytojų. Daugiau kaip 3 kilogramų svorio ir 50 centimetrų dydžio kūdikis gimė sveikas kaip ridikas. „Mielas žmogutis – jei pilvo neskauda, šypsosi, draugauja, nors dar yra mažas, neturėtų taip daryti. Dabar jau ir pamiegoti šiek tiek leidžia – naktį keturias valandas išmiega. Kai pripranti, jau ne taip baisu”, – pasakoja mama, praktikos turėjusi su pirmąja dukra Ieva. Vienuolikmetė mergaitė, kol neprasidėjo mokslo metai, daug padėdavo mamai, kartą visą valandą liko su sesute dviese. „Dukros labai gerai sutaria. Ieva antra po manęs geriausiai seserį nuramina”, – vaikų draugyste džiaugiasi R.Grinevičiūtė.
Vyresnioji, svajojanti surasti „Niekados” šalį ir visada pasilikti vaiku, atsiradus jaunėlei įgijo daugiau savarankiškumo: reikia pačiai anksti keltis į mokyklą (mokosi Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje), pavedžioti Džiugą, kuri dabar – vien tik jos, nebe Rūtos, prižiūrima.
Rugpjūtį pasaulį išvydusiai mergytei Ulijonai dėmesio su kaupu skiria ir tėtis. Nors šia tema mama kalba nenoriai, kelių dalykų negalėjo nutylėti: „Ulijona turi labai gerą tėtį. Jis dabar jau aiškiau supranta skirtumą tarp motinystės ir tėvystės, bet jam tai du vienodai svarbūs dalykai. Jis mane visiškai pavaduoja, išskyrus maitinimą. Buvo minčių jam imti tėvystės atostogų, bet jo darbas nelabai leidžia – daug dirba užsienyje.” Jei šį žmogų Rūta būtų sutikusi prieš dešimt metų, turėtų „kokius keturis vaikus”. Gal dar ne vėlu? „42 metai beldžiasi, jau didelė rizika”, – abejoja kartu su draugu gyvenanti Rūta.
Ekrano „geležinė ledi” neskaito spaudos, kuri spėlioja, kas yra mergaitės tėvas. „Tie leidiniai ne mane vieną mėgina suterlioti. Manau, kad žmonės, kurie skaito, yra kritiški, – viliasi žurnalistė. – Mes jau seniai gyvename kartu, tiesiog nevaikštome į vakarėlius, nesiafišuojame, nesipasakojame. Nenoriu aptarinėti šitos temos, nes pats mano žmogus nenori viešumo.”
Auklės katalikiškai
Ulijoną patys pirmieji aplankė Rūtos brolis su šeima. Jie pačią pirmą dieną atvažiavo į ligoninę, pasveikino tėvus ir mažylę, pridarė nuotraukų, kurios pradėjo Ulijonos fotografijų albumą. R.Grinevičiūtės brolienė – vaikų daktarė, reanimuoja kūdikius, pati augina tris vaikus, todėl mama Rūta dažnai gauna specialistės patarimų.
Beveik trijų mėnesių mažylė greitai taps krikščione. Tėvai planuoja krikštyti mergaitę tėvų gimtinėje. Tikslią datą trukdo nustatyti tik krikšto mamą pagavęs virusas.
Žurnalistė nežino, ar pati yra krikštyta, ir nenori, kad jos dukros gyvenimas irgi būtų „suveltas” tikėjimo prasme. „Nežinau, ar esu pakrikštyta. Močiutė lyg ir buvo nunešusi, bet neaišku, o tėvai darė karjerą, nelabai tuo rūpinosi. Man tai yra labai svarbu. Žmogus turi augti turėdamas aiškias vertybes. Ypač dabar, kai viskas taip išskydę”, – sako pašnekovė.
Motinystė prieš įvaizdį
Be grimo ir įmantrios šukuosenos, apsiavusi sportinius batelius, apsirengusi languotą lengvą puspaltį, R.Grinevičiūtė stumia vežimėlį įkalnėn ir tyliu balsu atsakinėja į klausimus. Pagalbos atsisako – reikia pasportuoti, kad pradingtų per nėštumą „užsimesti” kilogramai. Kol savo akimis nepamatai, sunku patikėti, kad televizijos laidos „Paskutinė instancija” veidas yra tik R.Grinevičiūtės darbinė kaukė. „Įvaizdis, ypač televizijoje, nesutampa su žmogumi. Televizija šaržuoja, jei ne – žmogus neišsiskiri, žiūrovai tavęs neatsimena”, – mano žurnalistė. Gyvenime ji – priešinga moteriai, vedančiai laidas, kalbinančiai nusikaltėlius, klausimais kandžiojanti pašnekovus. Net dizaineris Ruslanas Rybakovas, rengiantis R.Grinevičiūtę filmavimams, vadina ją geriete.
Gal geriau nerodyti savęs kitokios: motiniškos, moteriškos, švelnios? Ar pasakojimai apie R.Grinevičiūtę mamą negadina jos įvaizdžio? „Niekas dienoraštyje nėra užsirašęs, kad R.Grinevičiūtę reikia padaryti tokią ar tokią. Neįvardytas toks tikslas – palaikyti susiformavusį įvaizdį, – aršios teisybės ieškotojos charakteris susiformavo, kai Rūta vedė laidą „Korida” per Baltijos televiziją. – Tai buvo tarsi vaidmuo. Ne tiek žurnalistinis darbas, kiek vaidmuo, šou. Tada pasidarai, kuo pasidarai. Negaliu pasakyti, kad man tai labai patinka, bet… Visai kitokiais tikslais klausinėju žmones, ne tam, kad pasmerkčiau ar „prigaučiau”, nubausčiau.”
Ir darbe – pagausėjimas
Suskamba Rūtos mobilusis telefonas. Tai nesutrikdo nei Ulijonos, nei jos mamos. Kolega iš LNK televizijos studijos pasakoja apie naujai atrastą dar vieną pašnekovą laidai. „Gerai, kad yra telefonas”, – atsidūsta žurnalistė, baigusi pokalbį. Per telefoninę konferenciją ar retkarčiais įvykstančius susitikimus Rūtos namuose Antakalnyje „Paskutinės instancijos” komanda suplanuoja būsimą laidą, aptaria temas, kokiu rakursu jos įdomios, kokius žmones ir kaip kalbinti. „Tiesiog dabar nevažinėju į filmavimus. Gaunu detalias šifruotes su paaiškinimais. Pagal tai rašau scenarijų. Taip pat išstudijuoju dokumentinę medžiagą”, – gimus kūdikiui be darbo nelieka R.Grinevičiūtė.
Kolegos naujausią Rūtos kūrinį – Ulijoną – priėmė taikiai, nors ji ir atima labai daug laidos autorės laiko. Be pagausėjimo namie, pasipildė ir darbo grupė, įtampa, darbo krūvis kiek sumažėjo. Laidos komandą papildė Vitalius Zaikauskas, Rasa Kalinauskaitė iš Lietuvos radijo. „Džiaugiuosi, kad Rasa įsitraukė. Dabar retas žurnalistas nori užsiimti tikra žurnalistika, o ne šou verslu. Retas atskiria Arūną Valinską nuo žurnalisto. Kai randi žmogų, kuris moka skaityti dokumentus, domisi, yra visuomeniškas, pamanai – tikras auksas”, – džiūgauja komandos vadovė, savo rankose laikanti visus laidos tekstus ir slapta svajojanti vėl dirbti spaudoje.
„Tekstas visada buvo ir yra mano reikalas. Gal dėl to laidos ir yra kitokios nei tų, kurie užsiiminėja tik televizine žurnalistika ir niekada nėra dirbę prie teksto. Man tekstas ir jo analizė yra visiška magija”, – kiek atgijusi kalba žurnalistė, iki mergaitės gimimo studijavusi komunikacijos doktorantūroje.
Atsakinga už kitus
Pagal visus gyvenimo dėsnius, R.Grinevičiūtė turėjo tapti gydytoja, į žurnalistiką pakliuvo atsitiktinai. Brolis ir tėvas – fizikai, abu tėvai dirbo Medicinos institute. „Visą laiką buvau ruošiama ir galvojau, kad būsiu daktarė. Vienas bendraklasis norėjo stoti į žurnalistiką, maniau: „durnas”, ką ten veiks. Tarybinė žurnalistika? Ne”, – prisimena medikės karjerai besiruošusi moteris. Paskutiniais metais apsigalvojo ir stojo į žurnalistiką.
Mėgstanti savo darbą žurnalistė mielai, „jei tik būtų įmanoma”, eitų motinystės atostogų: vaikas yra pirminė pareiga, jis be mamos negali. R.Grinevičiūtę stabdo troškimas laidą išlaikyti gyvą. „Yra autorinė sutartis, jei išeini, rizikuoji negrįžti. Be to, esu atsakinga už žmonės, kurie dirba su manimi. Jei išeinu, vadinasi, laidos nėra, o ką jie veikia? Mes juk visi be „sodrų” dirbame (nuo autorinio atlyginimo nemokamas mokestis „Sodrai” – aut.), eiti atostogų, reikštų gyventi „kiek diedas duos”. Nenoriu gyventi kito sąskaita, – atvirauja žurnalistė. – Man svarbiausia, kad laida išbūtų.”
Žiūrėdama į vežimėlyje ramiai miegančią Ulijoną, mama Rūta, išklojusi viską apie darbą, vėl grįžta į Sapieginės miško palaimingą ramybę. Palieku jas, pasukusias į gilumą, – mamai su dukra iš čia nėra kur skubėti.
Trumpai
* Lapkričio 16 dieną Rūtai Grinevičiūtei sukaks 42 metai.
* Spaudos žurnalistė ji buvo 15 metų, televizijoje dirba beveik 7 metus.
* Kūrybinė „Paskutinės instancijos” grupė jau priprato telefonu diskutuodami su R.Grinevičiūte girdėti ir jaunausią laidos kūrėją, trijų mėnesių Ulijoną.
* Tryliktus metus einanti vilkšunė Džiuga anksčiau rytais bėgiodavo su Rūta. Dabar kalaitė – dukters Ievos augintinė.
* Pirmi R.Grinevičiūtės žodžiai, tariantis dėl interviu: „Tik jokių saldžių nuotraukų su vaikeliu.”