Nieko keisto, kad iš didelės meilės ir noro apsaugoti savo vaikus nuo sunkumų, bandome jiems įpiršti suaugusio žmogaus pasaulėžiūrą. Ypač tada, kai esame patyrę daug skaudžių gyvenimo smūgių.
Tėvų įtaka būtina vaiko asmenybės normaliam vystymuisi – dėl to niekas nesiginčija. Tačiau pernelyg aktyvus kišimasis gali trukdyti vaikui susikurti savo požiūrį į pasaulį. Dažnai tai tampa rimtų psichologinių problemų užuomazgomis.
Vyrai – blogi
Į konsultaciją mama atvedė dešimtmetę dukrą. Problema: labai uždara, jautri, nepasitikinti savimi ir kitais. Žodžiu, turi bendravimo sunkumų, nors mokosi labai gerai.
Per konsultacijas pavyko išsiaiškinti, jog mergaitė auga šeimoje, kurioje tėvas girtauja ir smurtauja prieš mamą. Be abejo, mama nelaiminga, įpykusi ir, bendraudama su dukra, nuolatos keikia vyriškąją giminę.
Kas vyksta mergaitės galvelėje? Ji užjaučia ir gailisi savo mamos, bet myli ir tėvą. Tačiau nesibaigiantys konfliktai šeimoje verčia nuolatos patirti neigiamų emocijų, vis labiau pasimetama ir nusiviliama.
Mamos diegiamos nuostatos formuoja dukrai nuomonę, kad visi vyrai yra blogi, neša nelaimę, jais negalima pasitikėti. Mergaitei suaugus, tai gali tapti rimtų tarp-asmeninių problemų priežastimi bendraujant su priešinga lytimi. Užuomazgos jau yra – tai mergaitės nepasitikėjimas savimi, uždarumas ir neigiamas požiūris į berniukus.
Savo, kaip psichologės, praktikoje su tokiais ir panašiais atvejais tenka susidurti dažnai. Užsienio psichologai jau seniai nustatė, jog daugelio vaikų ir paauglių psichologinių problemų užuomazgų priežastis – skaudūs tėvų patyrimai.
Pasitinkame iškilusias problemas
Jei tėvai nebando rasti išeities iš konfliktinės situacijos, anksčiau ar vėliau patiria psichologinių problemų. Formuojasi neigiamas požiūris į aplinkinius. Norime to ar ne, pradedame diegti savo vaikams tai, kuo tikime.
Mūsų nusivylimas, pyktis, apmaudas sunkiasi į vaikų galveles ir moko nepasitikėti savimi ir kitais.
Gyvename realiame pasaulyje su realiais žmonėmis. Tad bendravimo problemų visada buvo ir bus – naivu tikėtis jų išvengti. Svarbiausia – kaip pasitinkame iškilusias problemas ir kaip jas sprendžiame.
Pozityvus nusiteikimas
Daug kas priklauso nuo mūsų vidinio pasirinkimo: ar esame skaudžios patirties belaisviai, t. y. nuolat verkšlename, koks negailestingas yra gyvenimas, ar bandome iš susidariusios situacijos išlipti, gal net pasimokyti, išdrįsdami keisti tai, kas netenkina. Nuo suaugusio žmogaus pozicijos labai priklauso, kas užsifiksuos ir mūsų vaikų pasąmonėje.
Kad ir koks sudėtingas būtų mūsų gyvenimas, stenkimės padėti vaikui optimistiškai žvelgti į aplinkinį pasaulį, sudarykime sąlygas jam patikėti savo galimybėmis. Pozityvus nusiteikimas – lyg atspirties taškas, paskata vaikui judėti į priekį, net ir tada, kai jam tenka susidurti su sunkumais.
Kiekvieno gyvenime būna pakilimų ir nuopuolių – taip kaupiama patirtis, formuojasi pasaulio matymas. Trypčiojimas vietoje, pozicija „gyvenimas yra bjaurus ir nieko neįmanoma pakeisti” vaikus tik žlugdo.