Išsivysčiusios ir daug gaminančios (o kartu ir daug šiukšlinančios) Vakarų šalys jau seniai puikiai susitvarko savo atliekas – jas perdirba. Pastarąjį dešimtmetį tuo susirūpino ir Lietuva. Lietuvos gamintojai, atliekų tvarkytojai ir valdžios atstovai neseniai buvo susirinkę į ketvirtąjį diskusijų forumą „Atliekų tvarkymas”.
Forumo „Atliekų tvarkymas” tikslas buvo išsiaiškinti, kaip surinkti ir sumaniai panaudoti kuo daugiau atliekų-antrinių žaliavų, kaip joms suteikti tarsi dar vieną gyvenimą. Į Druskininkus suvažiavę gamintojai-teršėjai, antrinių atliekų surinkėjai, perdirbėjai ir tie, kurie nustato taisykles šiame visiems svarbiame procese, diskutavo, kaip geriau koordinuoti bendrus darbus. Perdirbti antrines žaliavas reikalauja ir Europos Sąjungos direktyvos.
Rūšiuodami turėtume mokėti mažiau
Pasak forume kalbėjusio Ūkio ministerijos gaminių techninio reglamentavimo skyriaus vedėjo Vitaliaus Skaržinsko, iki šiol Lietuvoje buvo įprasta kalbėti tik apie gamybą, ūkį, džiaugtis jo augimu. „Buvom pamiršę tai, ką išmetame, kas dedasi gamtoje, – sakė jis. – Ūkinė veikla lėmė, kad per praėjusį šimtmetį temperatūra Žemėje pakilo 0,6 laipsnio. Norint, kad ji neviršytų 2 laipsnių (tai jau būtų labai pavojinga klimatui), turime rimtai susirūpinti.” Prie temperatūros mažinimo prisidėtų protinga gamyba, atliekų tvarkymas, jų perdirbimas, antrinis panaudojimas – taip ne tik mažiau terštume gamtą, bet ir naudotume mažiau jos išteklių, nes jie nėra neišsenkantys. V.Skaržinskas pabrėžė, kad nereikia painioti dviejų sąvokų – šiukšlių ir atliekų. „Šiukšlė niekam netinka, o atliekas būtina panaudoti”, – sakė jis.
Druskininkuose vykusiame forume valstybinių institucijų darbuotojai, visuomeninių organizacijų atstovai, atliekų tvarkytojai turėjo galimybę padiskutuoti, paieškoti visiems priimtiniausio varianto. „Europos Sąjunga nepritaria dviem kraštutiniams požiūriams, siūlantiems arba viską deginti nesukant galvos ir iš to gauti energiją, arba viską laidoti sąvartynuose, – pasakojo V.Skaržinskas. – Nė vienas šių variantų netinka, nes taip sunaikintume medžiagas, iš kurių dar būtų galima ką nors pagaminti. Priimtiniausias būdas – kiek įmanoma rūšiuoti komunalines atliekas (gamybinės jau iškart būna išrūšiuotos), atskirti plastiką, popierių, stiklą, kad šios atliekos neužsiterštų maisto atliekomis. Kai ką rūšiuos gyventojai, kai ką – įmonės, kurios surenka atliekas. Įmonės, užsiimančios atliekų surinkimu, perdirba jas iki tokio lygio, kad galėtų parduoti produkcijos gamintojams. Forume buvo pripažinta, kad čia labiausiai trūksta glaudesnio Aplinkos ministerijos ir savivaldybių, kurios samdo atliekų surinkėjus, bendradarbiavimo. Gerai, kad Aplinkos ministerija daug naujoviškų konteinerių nupirko už pakuočių perdirbimui skirtus pinigus (jie surenkami iš Lietuvon importuojamų produktų pakuočių gamintojų), tačiau savivaldybės turi geriau organizuoti šį darbą.”
V.Skaržinsko nuomone, efektyviausiai tie konteineriai būtų naudojami, jei gyventojai pajustų naudą: kuo daugiau primeta išrūšiuotų atliekų, tuo mažiau moka už likusių savo buitinių atliekų išvežimą.
Verslininkai uždirbs, gamta laimės
Aplinkos ministerija, dalyvaujant Ūkio ministerijai ir kitoms institucijoms, parengė Valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą. Prioritetas jame teikiamas priemonėms, skatinančioms mažaatliekines technologijas ir švaresnės gamybos projektų diegimą, paskui dėmesys kreipiamas į rūšiavimą, produkcijos iš atliekų gaminimą.
„Valdymo institucijos turi bendradarbiauti su verslininkais, užsiimančiais atliekų tvarkymu, prižiūrėti, kad šis mums visiems svarbus procesas vyktų sklandžiai. Verslininkai galėtų uždirbti, o iš to laimėtų gamta, – sakė V.Skaržinskas. – Mes skatinsim mažaatliekinę gamybą ir švaresnės gamybos projektų diegimą, tad verslininkai galės rašyti projektus paramai gauti.”
Pilotinis projektas
Ūkio ministerija inicijuoja ir bioskaidžių atliekų tvarkymo projektą. „Bioskaidžių atliekų – maisto pramonės, maitinimo įstaigų atliekų, žolės, lapų – tvarkymo procese galbūt labiausiai trūksta koordinavimo. Iš šių atliekų galima daryti kompostą arba gaminti biodujas. Tik tam reikia įrangos, – pasakojo V.Skaržinskas. – Tokias atliekas perdirbanti įmonė turi būti netoli. Bendradarbiauti turi visos toje teritorijoje esančios įmonės, nesvarbu, kam jos pavaldžios, kokią produkciją gamina. Dėl to pas mus ir stringa šie darbai, nes nesusitariama, kokia ministerija ar savivaldybės tai turi inicijuoti. Mes ketiname inicijuoti pilotinį bioskaidžių atliekų tvarkymo projektą Šiaulių regione. Ten yra odos perdirbimo įmonė, jos gamybos atliekos kelia problemų, ypač kai buvo uždarytas vienas sąvartynas.”
Ne visad pelninga
Perdirbant vis daugiau atliekų sąvartynai ne taip greitai būtų pripildomi. „Atliekų tvarkymą šalys sprendžia įvairiai, nelygu jų turtingumas, požiūris į ekologiją, ateitį. Deja, finansiškai ne visada būna naudinga visas atliekas perdirbti, sutvarkyti. Pavyzdžiui, apsimoka perdirbti automobilių akumuliatorius, pačius automobilius išardyti ir priduoti metalo supirkimo įmonėms; gal dar šaldytuvus, kitus buities prietaisus. O kai jokio pelno nėra, kai gyventojams, importuotojams ar valstybei tenka primokėti, surinkti iš gyventojų – tose srityse nelabai ir įmanoma iki galo sutvarkyti atliekas”, – sakė V.Skaržinskas. Pasak pašnekovo, visi apsiskaičiuoja ūkiškai.
„Situacija keičiasi kylant žaliavų ir energijos kainoms, – sakė jis. – Kai prieš 50 ar 100 metų mediena buvo pigi, neapsimokėjo nieko gaminti iš pjuvenų. Dabar apsimoka. Jei anksčiau iš gamtinių dujų sintetinome polimerus ir gaminome plastikinius gaminius, tai dabar, kylant dujų kainoms, apsimoka perdirbti plastikines atliekas. Atliekų perdirbimas darosi vis aktualesnis, nes gamtos ištekliai nėra beribiai.”
Antras gyvenimas
Lietuvoje yra nemažai įmonių, kurios produkciją gamina iš atliekų. „Keletas perdirbimo įmonių iš jau naudoto plastiko gamina žaliavas, tinkamas toliau naudoti. Pavyzdžiui, tikrai žinau, kad šiukšlių maišai gaminami iš jau naudoto polimero. Iš medžio pjuvenų gaminami kuro briketai, – pasakojo V.Skaržinskas. – Anksčiau buvo priekaištaujama, kad nėra galimybių gaminti iš atliekų. Ūkio ministerija netrukus parengs atliekų panaudojimo naujiems produktams gaminti ir šių produktų naudojimo įteisinimo galimybių studiją.”
Kartais žmonėms atrodo, kad produkcija iš atliekų nėra saugi. Taip nėra. Tiesiog reikia kontroliuoti, kad jose nebūtų kenksmingų medžiagų, priimti reikalavimus, kokių medžiagų neturėtų būti, ir antrines žaliavas daug kur bus galima panaudoti. „Jei, pavyzdžiui, plastikinis maišelis pagamintas iš atliekų ir jei jis atitinka tam produktui nustatytus reikalavimus, nereikėtų sukti galvos, iš ko jis padarytas – jis yra saugus, – pasakojo V.Skaržinskas. – Plastikiniai buteliai, pagaminti iš pirmą kartą susintetinto polimero, gali būti naudojami maisto produktams. Jei iš atliekų – panaudojimo sritis siauresnė, nes neaišku, ar atliekose nebuvo kokių nors nuodingų medžiagų. Mes išnagrinėsime šią problemą ir parengsime antrinių žaliavų panaudojimo galimybių studiją. Tiesiog reikia nustatyti, kokių medžiagų ten neturėtų būti.”
Kitais metais Ūkio ministerija gamybos atliekų prevencijos ir tvarkymo programai įgyvendinti numačiusi skirti 4,4 mln. litų, tai daugiau nei dvigubai daugiau, negu buvo pernai. Be to, papildomų lėšų bus galima gauti per atskirus projektus, pavyzdžiui, inovacinius.
Naujieji konteineriai
Pastaruoju metu didesniuose Lietuvos miestuose atsirado spalvotų konteinerių plastiko, stiklo, popieriaus atliekoms. Pasak šiuos konteinerius aptarnaujančios bendrovės „Ecoservice” generalinio direktoriaus Sauliaus Budrevičiaus, nors rūšiavimo tradicijos Lietuvoje dar tik formuojasi, pastebimai daugėja sąmoningų gyventojų, kurie jau rūšiuoja atliekas. „Pavyzdžiui, rugsėjį, palyginti su rugpjūčiu, mūsų surinktų antrinių žaliavų iš konteinerių kiekis pašoko 5 proc.”, – sakė jis.
Pasak Antrinių žaliavų ir atliekų surinkėjų, perdirbėjų asociacijos viceprezidento Žilvino Žukausko, Lietuvoje yra pakankamai perdirbimo įmonių, kurios gali sudoroti gyventojų šiukšles, tereikia pilietiškumo ir supratimo, kad antrines žaliavas – popierių, plastiką ir stiklą – būtina mesti į tam skirtus konteinerius. „Be to, mes jas galime eksportuoti, kitos šalys mielai jas perka ir gaminasi iš jų naujus gaminius”, – sakė Ž.Žukauskas. Pavyzdžiui, „Ecoservice” Lietuvoje realizuoja apie trečdalį surinkto plastiko, kita dalis eksportuojama. Eksportuojamas ir visas įmonės antriniam naudojimui paruoštas stiklas (jis naudojamas statybos pramonėje cemento mišiniams gaminti). Lietuvoje bendrovė parduoda apie 90 proc. surinkto popieriaus.
Atsiradus galimybei antrines žaliavas – popierių, plastiką, stiklą – mesti į specialius konteinerius, už kurių išvežimą mokestis iš gyventojų neimamas, gyventojams (jei jie elgsis taip protingai) mokestis už buitinių atliekų išvežimą turėtų sumažėti – juk nerūšiuotų ir neskirtų perdirbti liks mažiau, jas išvežti reiks rečiau.
Detektyvo nėra
Gyventojai pastebėjo, kad iš konteinerių antrinės žaliavos kartais verčiamos į vieną šiukšliavežę. Jiems kyla klausimas: ar jos vežamos perdirbti, ar į tą patį buitinių atliekų sąvartyną? Ar gyventojų pastangos, noras rūšiuoti atliekas ir nešiukšlinti gamtos nenueina perniek? Antrinių žaliavų ir surinkėjų, perdirbėjų asociacijos prezidentas Marius Kalėda paaiškina, kad kartais surinkėjams netikslinga siųsti du automobilius, tad jie plastiką ir popierių susipila į vieną. Tada parsivežę paleidžia ant rūšiavimo konvejerio ir rankomis išrūšiuoja. Plastikas dar skirstomas į spalvotą ir bespalvį, pirkinių maišeliai, plastikiniai buteliai irgi dedami atskirai, nes tai skirtingas plastikas. „Mums, žinantiems, matantiems rūšiavimo procesą, net mintis neatėjo, kad gyventojams gali kilti tokių įtarimų. Pasirodo, per mažai informacijos paskleista, reikia daugiau aiškinti ir šviesti. Juk net ir stiklą reikia atskirti – skaidrų nuo spalvoto. Ir viskas daroma rankomis. Vokietijoje, mačiau, prie tokių konvejerių kas kelis metrus stovi po žmogų ir rūšiuoja. Jei stiklo dužena su metaliniu kamšteliu, ir jį reikia išmesti. Daug kur Europos miestuose, žmonių susibūrimo vietose, kur nėra vietos keliems konteineriams, pastatomas vienas didelis visoms antrinėms žaliavoms, jas paskui surinkėjai išrūšiuoja leisdami per savo konvejerį, – pasakojo M.Kalėda. – Kai kurios šalys jau naudoja labai modernias linijas – rūšiuoja ne prie konvejerio stovintys žmonės, o optinė akis, kuri sugeba atskirti stiklą, plastiką, popierių. Metalas atskiriamas ir pasiimamas su magnetu”.
Pasak S.Budrevičiaus, „Ecoservice” turi galingiausią Baltijos šalyse komunalinių atliekų rūšiavimo techniką. Šiuo metu rengiamas antrasis bendrovės antrinių žaliavų rūšiavimo cechas, dvigubai padidinsiantis pajėgumą. „Mūsų rūšiavimo bazėje atvežtos atliekos perrūšiuojamos: atskiriamas ir skirtingų rūšių popierius, metalinės bei aliumininės pakuotės (jas reikėtų mesti į plastikui skirtus konteinerius, metalą atskirs magnetas), – pasakojo S.Budrevičius. – Būtume dėkingi, jei gyventojai pakuotėje nepaliktų maisto likučių, organiškai yrančių medžiagų, išskalautų pakuotę. Vadinamųjų „tetrapakų” (sulčių, pieno pakelių) perdirbimas būtų pernelyg sudėtingas, tad jas reikėtų mesti prie nerūšiuotų atliekų.”
Tad logiškai kyla klausimas, kodėl statomi atskiri konteineriai plastikui, stiklui, popieriui, jei viską kartais išsiveža vienas automobilis. „Kol ši naujovė dar nelabai prigijusi, kol konteineriai ne kasdien prisipildo, neapsimoka siųsti trijų automobilių. Tačiau kai ateity konteineriai prisipildys greitai ir iki viršaus, apsimokės siųsti ir atskirus automobilius. Su šia mintimi ir statomi atskiri konteineriai”, – sakė M.Kalėda.
Ir geros akcijos kenkia
Pasak Ž.Žukausko, kartais jų kuriamai antrinių žaliavų surinkimo sistemai trukdo įvairios vienkartinės akcijos. „Susigalvoja kokia nors organizacija surengti šiukšlių rinkimo akciją, palaksto su vėliavėlėm, surenka vieną dieną krūvas šiukšlių, arba parašo skelbimus, kad gyventojams už atneštą kokių nors atliekų kilogramą dar ir bus mokama, na, surenka tonas, o kitą dieną vėl nėra kur dėti atliekų, – pasakojo Ž.Žukauskas. – Mes net prašom Aplinkos ministerijos, kad neremtų tokių akcijų, nemokėtų pinigų, nes jos tik išbalansuoja kuriamą atliekų surinkimo sistemą. Nors ketinimai ir geri, tokios akcijos padaro daugiau žalos, negu naudos. Paskui gyventojai tikisi, kad vėl jiems už jų atneštas šiukšles kažkas turi mokėti. Iš tiesų visur pasaulyje susimoka tas, kas šiukšlina: atveži šiukšles į sąvartyną ir už jas susimoki (nes šiukšles kažkas turės sutvarkyti). Kai ši sistema gerai veikia, šiukšlintojai pagalvoja, ar vežti į sąvartyną ir mokėti pinigus, ar vežti kaip antrines atliekas perdirbti ir dar už tai gauti pinigų. Kiekvienas pagalvos ūkiškai.”
Pavyzdžiui, anksčiau Lietuvoje autoservisuose pakeitus filtrus automobiliams dokumentuose būdavo parašoma, kad senus filtrus pasiėmė savininkai. Šie juos, žinoma, išmesdavo kur nors į šiukšlių dėžes, nors į filtrų kainą būdavo įskaičiuojamas mokestis už jų utilizavimą. „Kai autoservisuose pastatėme senų filtrų surinkimo konteinerius, o juos pridavę autoservisai gali atsiimti dalį mokesčio, įmonės apsiskaičiavo, kad joms apsimoka surinkti juos ir atiduoti perdirbti, o ne leisti gyventojams išmėtyti bet kur”, – pasakojo Ž.Žukauskas. Pasak jo, pastaruoju metu keistokai elgiasi Klaipėda. „Miestas sugalvojo, kad reikia apsikuopti, išsivalyti, tad paskelbė, kad bus mokama tiems, kas į sąvartyną atveš daugiau šiukšlių. Tad ir veža, ir švarinasi. Tačiau kas tokiu atveju rūšiuos šiukšles, pristatys jas perdirbėjams, jei už atvežtas į sąvartyną nerūšiuotas mokami pinigai?” – svarstė Antrinių žaliavų ir atliekų surinkėjų, perdirbėjų asociacijos viceprezidentas. Tad kartais ir geros akcijos, kuriomis siekiama švarinti aplinką, gali labai pakenkti bendrai atliekų surinkimo sistemai.
Parengta bendradarbiaujant su Ūkio ministerija