Po alinančio treniruočių ir varžybų maratono geriausi šalies lengvaatlečiai ir jų treneriai sekmadienį finišavo Palangoje – „Vanagupės” viešbutyje jiems surengta fantastiška sezono pabaigtuvių šventė.
Tai – ne noras pasididžiuoti ar kam nors įsiteikti. Tai – Eimanto Skrabulio diriguojamos Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LAAF) požiūris į sportininkus, kurie nebijo kasdienio juodo darbo, kuriems įveikti sunkiausius išbandymus padeda geležinė valia ir didžiulis noras laimėti. Kad ir kokie būtų sezono rezultatai, LAAF vadovai įsitikinę, jog geriausieji nusipelno nors kartą per metus pasijusti kaip tikri karaliai.
Karališkoji pora
Rugsėjo 30-osios vakarą prašmatnaus pajūrio kurorto viešbučio pokylių salėje vyko Lietuvos lengvaatlečių šventė.
Panašiai kaip Monte Karle (Monako Kunigaikštystė), kur kasmet rudenį rengiamas Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (IAAF) iškilmių vakaras. Kur paskelbiami geriausi metų lengvaatlečiai. Kur ne kartą kaip vienas garbingiausių svečių dalyvavo ir tituluotasis Virgilijus Alekna.
„Vanagupėje” surengto pokylio karalius, žinoma, buvo Virgilijus Alekna, o karalienė – Austra Skujytė. Daugiausia nusipelnę aukšti, gražūs ir elegantiški diskininkas bei daugiakovininkė sėdėjo šalia vienas kito, o aplink juos – didžiulė spindinti lengvaatlečių šeima.
Išrinkti populiariausi
Tą vakarą buvo paskelbti net penkiolikos rimtų ir žaismingų nominacijų laureatai. Metų populiariausiais sportininkais šventės dalyviai išrinko V.Alekną (absoliučia balsų dauguma) ir dėl traumos šlubuojančią septynkovininkę Viktoriją Žemaitytę (per plauką nuo jos atsiliko A.Skujytė). Dešimčiai lengvaatlečių tą vakarą įteikti Tarptautinio sporto meistro auksiniai ženkleliai, 39 atletai nusipelnė Sporto meistro ženklelių. Daug sportininkų ir trenerių buvo pamaloninti piniginėmis premijomis.
Pirmasis aukso medalis
Vis dėlto daugiausia dėmesio ir prizų sulaukė tikrasis šio sporto karalius V.Alekna. Be kitų prizų, jam įteiktas ir garbingiausias LAAF apdovanojimas – aukso medalis „Už nuopelnus sportui”. Padėkojęs už jį Virgilijus tarė: „Šiemet tai pirmas mano aukso spalvos apdovanojimas. Jaučiuosi nelabai jo vertas.”
O išgirdęs, jog tapo Metų populiariausiu lengvaatlečiu, V.Alekna nesutriko: „Manau, kad visi sportininkai, pretendavę į šį titulą, eis dideliais žingsniais į priekį, ir po kokių penkerių metų manęs jau tikrai neturėtų būti tarp šio penketuko.”
Blogiausias sezonas
O štai ką Virgilijus LŽ sakė apie pasibaigusį sezoną: „Mano sezonas baigėsi Osakoje. Visas pasirengimas vyko gana sklandžiai. Jei pasaulio čempionate viskas būtų vykę kaip iki tol, tai būtų buvęs geriausias sezonas per mano karjerą. Tačiau dėl traumos ir Osakoje užimtos ketvirtosios vietos norėčiau jį išbraukti iš atminties.
Kitais metais pasirengimas olimpiadai turėtų vykti įprasta tvarka, gal su nedideliais pakeitimais. Manau, aukšti rezultatai turėtų sugrįžti.”
Sekmadienį Palangoje surengtai šventei V.Alekna negailėjo gražių žodžių: „Džiugu, kad didelė mūsų šeima šiandien susirinko čia. Džiugu, kad mus vienija lengvoji atletika. Būdamas čia jaučiuosi kaip namie tarp savų. Atsipalaidavę pramogaujame – turime puikią progą pabūti kartu.”
Pralaimėta kova, bet ne mūšis
LAAF prezidentas E.Skrabulis pasibaigusį sezoną apibūdino trumpai: „Jis buvo geras. Gal tik baigiamasis akordas Osakoje (ten vyko pasaulio lengvosios atletikos čempionatas) galėjo būti sėkmingesnis. Achilo sausgyslės skausmas ir sėkmės stygius sutrukdė mūsų Austrai pakilti ant prizininkų pakylos, ji liko šešta. Virgilijaus Aleknos vardas visiems asocijuojasi su žodžiu „pergalė”. Netikėta kojos trauma likus savaitei iki čempionato atėmė iš Virgilijaus galimybę parvežti namo dar vieną aukso medalį. Tai įrodymas, kad Virgilijus – ne terminatorius, o žmogus, kuriam kartais irgi gali skaudėti koją, kuris gali netikėtai susirgti, kuris irgi kartais gali pralaimėti kovą, bet ne mūšį. Su skaudama koja išėjęs į sektorių Osakos stadione prieš gausybę žiūrovų jis dar sykį parodė drąsą ir pagarbą konkurentams.
Geležinę valią pasaulio čempionate pademonstravo ir mūsų maratonininkai – ėjikas Donatas Škarnulis (50 km) ir bėgikė Živilė Balčiūnaitė, kurie, kad ir kęsdami kojos skausmus, sugebėjo garbingai įveikti distanciją.
Džiugina mūsų jaunimas, kuris visose svarbiausiose metų varžybose deramai atstovavo mūsų šaliai – iškovoti šeši medaliai: du aukso (abu pelnė septynkovininkė Viktorija Žemaitytė – Europos jaunimo iki 23 metų čempionate ir universiadoje) ir keturi bronzos.
Norėčiau mūsų lengvaatlečiams palinkėti geros sveikatos kitą sezoną, kad olimpiniais metais juos lydėtų sėkmė.”
Visuotinis šėlsmas
Lengvaatlečių pokylio neapsunkino ilgos kalbos. Šnekėdami visi stengėsi būti lakoniški ir šmaikštūs. O fonas buvo nuostabus – skambėjo elegantiška gyva fortepijono muzika, didžiuliame ekrane keitėsi nuotraukos, kuriose visur sportininkus lydintis Alfredas Pliadis įamžino ryškiausias akimirkas – bėgančius, einančius, mėtančius, šuoliuojančius, liūdinčius, verkiančius ir triumfuojančius mūsų lengvaatlečius.
Geriausią vyną, skaniausius patiekalus ir gardžiausią tortą užgožė Deivio pasirodymas. Jis įtiko visokiam skoniui – atliko operų arijas, senas geras lietuviškos estrados dainas, roką, kuriuo netrukus visus išprovokavo persikelti į šokių aikštelę. Ten ant pakylos jau stovėjo iš Deivio estafetę perėmęs Egidijus Sipavičius. Ir prasidėjo visuotinis šėlsmas, trukęs iki paryčių. Jie to nusipelnė.
Sprintą nurungė dainos
LŽ pakalbino Deivį, kuris iki 15 metų lankė sprinto treniruotes. Ir ne pas bet ką, o garsųjį Edmundą Norvilą, išugdžiusį geriausią šiuo metu Lietuvos sprinterę Liną Grinčikaitę. Mat E.Norvilas yra… Deivio tėtis.
– Ar nepykstate, kad pastaraisiais metais tėtis daugiau dėmesio skiria Linai, o ne sūnui?
– Tikrai ne. Nei pykstu. Nei pavydžiu. Jo toks darbas – nuolat būti šalia sportininkų. Kai tėtis mane treniravo, jo charakteris man atrodė labai sunkus. Gal dėl to, kad iš savo vaiko visada daugiau tikimasi. Jis mane labiausiai „mūčydavo”. Su kitais būdavo švelnesnis. O gal tik man taip atrodė. Bet aš labai myliu tėtį.
– Kelerių būdamas atsisveikinote su sprintu?
– Gal kokių penkiolikos.
– Ir sportui tarėte sudie?
– Ne-e-e! Futbolą žaidžiu iki šiol. Ir aikštelėje mane retai kas aplenkia. Lengvoji atletika ir dabar man yra sportų sportas. Po jos – futbolas.
– Tačiau dainavimas paėmė viršų?
– Man ir pačiam tai buvo labai netikėta. Kažkoks nesusipratimas įvyko (juokiasi). Dabar matau pažįstamus veidus ir negaliu patikėti, kad man nereikės kartu su jais treniruotis, kad atvykau jiems padainuoti. Tai neįtikėtina! Bet man džiugu, kad nors tokiu būdu galiu pagerbti šiuos žmones už nežmonišką jų triūsą.