Molinė Afganistano statyba

Afganistano Provincijos atkūrimo grupės (PAG) karys vyresnysis leitenantas Vydmantas Augutis pusmetį rūpinasi statybomis Goro provincijoje.

Svarbiausia – derybos

Vėlų vakarą V. Augutis tebesėdi prie kompiuterio. Prieš akis – statomų naujųjų vaikų namų, būsimos Čagčarano miesto prokuratūros projektai.

„Atvažiavęs čia gegužės mėnesį, nežinojau, nuo ko pradėti. Atsisiunčiau statybų normas ir pagalvojau – kam to reikia? Juk jokie įstatymai čia negalioja. Tuomet pradėjau stebėti vietinius – kaip jie dirba, kokia darbų kokybė“, – sako inžinierius V. Augutis.

Vyras ne vienerius metus laukė šios misijos: sakė jau netikėjęs, kad dar pavyks išvykti į tolimą kraštą – jam lapkričio mėnesį sukaks 54-eri. Bet pagal fizinius duomenis vyresnysis leitenantas lenkia jaunesnius savo kolegas.

Tiesioginis V. Augučio darbas Afganistane – techninė statinių priežiūra. Bet to nepakanka – reikia išmanyti vietos rinką, statybines medžiagas. Afganistano statyba – visai kitokia, nei įprasta vakariečiams.

Afganistane svarbiausia – derybos. Derybos čia vyksta visur. Svarbiausias derybų objektas – kaina.

„Kai vietinis pasako pirminę kainą, ją „kerti“ maždaug per pusę. Jei pirksi iš karto, už tą kainą, kurią pasiūlo, gali vietinius ir įžeisti. Jiems patinka derybų žaidimas, – pastebi V. Augutis. – Maišas šiaudų kainuoja 10 dolerių, bet galima nupirkti už 6″.

Tartis su vietiniais, pasak V. Augučio, paprasta: jiems beveik nieko nereikia. Bet jei už dyką – tuomet reikia visko.

Rūpi pinigai

Vietiniai statybininkai kvalifikacijos neturi, dirbti jie ateina tiesiog iš gatvės.

Statant akmeninę naujųjų vaikų namų tvorą, kontroliuoti statybos V. Augutis važiuodavo kiekvieną dieną. „Nuvykstu ir matau: vienas vienaip akmenį padėjo, kitas – dar kitaip. Pasakau jų vadovui. Kitą dieną jau ardo tvorą“, – statybų subtilybes pasakoja V. Augutis.

Pasak kario, vietiniams rūpi doleris, o ne darbas. Svarbiausia – ką uždirbs, ką šeimai parneš. O ką uždirba esantis šalia, ką valgo, kuo gyvena – absoliučiai neįdomu.

„Pavyzdys: atvažiavau į statybas per didelius karščius. Statybininkai paprašė manęs vandens. Atvežiau. Vienas iš jų nusinešė visą dėžę, įsidėjo į maišą ir nurūko motociklu. Kitas pribėgo prie manęs: „Duok vandens!“ Sakau, kad vanduo pas jo draugą. Bet jis niekada nepuls atimti: žino, kad pats lygiai taip pat elgtųsi“, – pasakoja V. Augutis.

Pasak kario, kur eitum, ten išgirsi vietinių reikalavimą duoti pinigų: „Bakšiš“. Jei neduodi – esi blogas žmogus, ir į tave gali paleisti akmenį.

Kuomet V. Augutis nuvyko nufotografuoti senųjų vaikų namų, kuriuos žiemai reikės apšiltinti, vietiniai pasitiko su akmenimis rankose. Teko apsisukti ir keliauti atgal.

Statybų pradžia – nuo tvoros

Perprasti Afganistano statybinių medžiagų ypatumus reikia laiko. Įprastos skiedinio maišymo normos čia negaliojo.

„Nežinai, kokį skiedinį taisyti: žvyrą jie atneša iš upės. Viskas priklauso nuo skiedinį maišančio žmogelio. O aš tikrinu, kaip skiedinys kietėja, kaip laiko“, – sako inžinierius.

Afganistanietiška statyba prasideda nuo tvoros. Paskui prie tvoros „klijuojamas“ namas, nes dvi sienos jau – yra.

Naujųjų vaikų namų statyba taip pat prasidėjo nuo tvoros: ši tvora stovi netoli PAG stovyklos.

Lietuviai statyboms Afganistane naudoja akmenį – moliu nepasitiki. O vietiniams molis – pagrindinė statybinė medžiaga. Net jei pastatą stato iš akmens, vidų tinkuoja moliu – naudoja jį kaip šiluminę izoliaciją, nes kitų apšildymo medžiagų neturi.

Kad išlaikytų molio standumą, maišo su smulkintais šiaudais, o tuomet drebia ant sienos.

Molį vietiniai naudoja ir stogo dangai. Afganų stogai – plokšti, su iškilusiais nedideliais kaminukais. Dengdami stogą, pirmiausia kloja plėvelę, o ant jos – molį. Molis laiko apie 10-15 metų.

Lietuvoje UAB „Tauragės vandenys“ kaimo vandentiekio tarnybos viršininku dirbantis V. Augutis domisi ir skurdžiu Afganistano vandens ūkiu.

„Greta PAG stovyklos yra įsikūręs pabėgėlių palapinių miestelis. Kuomet paklausėme, kodėl jie nekasa šulinio, gavome atsakymą: „Kas mums sumokės?“ – pavyzdį pateikia V. Augutis.

Afganistane populiariausios – rankinės vandens pompos, nes dauguma kaimų elektros neturi.

Lietuva Goro provincijoje yra pastačiusi mikrohidroelektrinę, bet, pasak V. Augučio, vietiniai ne itin nori ją prižiūrėti. O priežiūra – būtina, nes skirtingais metų laikais keičiasi vandens rėžimas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.