Klaipėdos universiteto profesoriaus Vytauto Smailio teigimu, 30 procentų į uostamiesčio aplinką patenkančios taršos pasiekia iš uoste esančių laivų variklių išmetamų kenksmingų junginių.
V.Smailio idėja nustatyti variklių išmetamų dujų taršą į aplinką ne tik sausumoje, bet ir jūroje tapo realybe 2004 metais. Jo vadovaujamos universiteto specialistų grupės projektas gavo lėšų iš Europos Sąjungos PHARE programos. Buvo perkama reikalinga įranga ir telkiami specialistai.
2005 metais pradėta matuoti aplinkos taršą sausumoje ir „DFDS Lisco” keltuose. Jie atplaukia nuolat, per metus į Klaipėdą užsuka 50 ir daugiau kartų.
Nustatyti laivų taršą trukdo tai, kad jų savininkai ir kompanijos nenori atlikti tyrimų. Jie niekada nesikreipia į laboratoriją. Jeigu įmonės sausumoje suinteresuotos neviršyti leistinų taršos normų, tai apie laivų variklių išmetamus į aplinką kenksmingus azoto, sieros oksidus nutylima. Jie nematomi, krante nejaučiami, o kai iškrenta rūgštaus lietaus pavidalu paprastam žmogui nė į galvą neateina, kad tokį debesį galėjo suformuoti jūroje plaukiojantys laivai.
Neseniai įkurtos Klaipėdos universiteto Jūreivystės instituto oro taršos tyrimo iš laivų laboratorijos specialistai domisi ir biokuru. Tai, anot profesoriaus V.Smailio, viena iš alternatyvų mažinant aplinkos taršą.
Toks kuras pirmiausiai bus naudojamas automobiliuose. Jis tiktų ir laivų varikliams. Deja, tokio milžiniško kiekio gryno biokuro, kokio dabar reikėtų laivynui, nepavyktų pagaminti ir visą Lietuvą apsėjus rapsais. Taršą sumažintų ir nedideli biokuro kiekiai, jį sumaišius su įprastais degalais.
Biokuras jau pradėtas gaminti netoli Mažeikių esančiame Ukrių kaime. Pernai jo pagaminta apie 10 tūkstančių tonų. Didžioji dalis biokuro į Lietuvą įvežama iš kitur.
V.Smailio įkurtos laboratorijos šiandienos rūpestis – ją parengti sertifikavimui, kad atitiktų ES keliamus reikalavimus ir galėtų pateikti tikslius duomenis, ar į Klaipėdą atplaukiantys laivai juos atitinka.