Severijos Inčirauskaitės kūryba pristatoma Švedijoje

Rugsėjo 29 d. Ystade (Švedija), bus atidaryta paroda „3+3-jaunas trijų šalių menas” (fotografija, objektai, tekstilė, grafika). Tai projektas, kasmet pristatantis po 3 jaunus menininkus iš skirtingų Baltijos jūros regiono šalių. Parodą inicijavo Vokietijos meno namai „Kunstlerhaus Lukas”, tad ji šį pavasarį du mėnesius buvo eksponuota Ahrenshoop mieste Vokietijoje. Gerokai papildyta naujais darbais ji atkeliavo į pietinę Švedijos dalį – Ystado meno muziejų.
Parodoje kartu su fotomenininke Kristina Elisabeth Steinbock (Danija) ir grafike Christin Wilcken (Vokietija) savo kūrybą pristato menininkė iš Lietuvos Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. Specialiai šioms parodoms buvo išleisti visų trijų menininkių kūrybą pristatantys katalogai.
Kūrėjai pristato juos asmeniškai dominančias problemas, kurias atskleidžia naudodami individualią meninę kalbą. Nors menininkių vizuali meninė išraiška gana skirtinga, pasirodo, jog autores inspiruoja gana panašios temos – kasdienio gyvenimo, buities, populiariosios kultūros elementai. Todėl šios menininkės iš skirtingų šalių ateityje tikisi įgyvendinti ir bendrus projektus.
S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė eksponuoja pastarųjų dviejų metų bėgyje sukurtus darbus „Gyvenimas yra gražus”(2005), „Tradiciniai pietūs”(2005), „Snieguolės”(2006). Be jų yra ir keletas visiškai naujų, Lietuvoje dar niekada nerodytų, tekstilės objektų – „Rokoko 2” (2007), „Mamos kotletas”(2007) ir kt.
„Gėriuosi tuo, kas daugumai atrodo tik nereikšmingos detalės. Paprastas žmogus bei kasdieniai jo gyvenimo fragmentai mano darbuose įgauna išskirtinai svarbią reikšmę, tuo tarpu pripažinti grožio etalonai man yra mažiau svarbūs. Banalus grožio supratimas, utilitarūs daiktai – tai mane dominantys bei kūrybą inspiruojantys objektai. Todėl savo darbuose naudoju populiariosios, dažnai kičine vadinamos, kultūros fragmentus. Jie kaip savotiškos „citatos”, atsiradusios naujame kontekste, padeda kurti mano asmeninę patirtį ir požiūrį atskleidžiančius meno kūrinius. Dažnai naudoju ir gana paprastą, visiems suprantamą simbolių kalbą: gėlės, be abejo, simbolizuoja grožį, na, o puodų dangčiai, kibirai, laistytuvai, tarkos – nuoroda į buitišką, materialinę gyvenimo pusę. Banalu ir paprasta. Kaip ir kryžiuku siuvinėtos rožytės, bijūnai, našlaitės, ramunės – lietuvaitės darželio gėlės. Archajinė siuvinėjimo kryžiuku technika mūsų dienomis dažnam asocijuojasi su ne itin skoningais, šabloniškais, „miesčioniškais” siuvinėjimais. Pasirinkdama ją ir gana „saldžius”, kičinius populiariosios kultūros elementus, bei versdama juos estetizuotais tekstilės objektais, suabejoju tradicine meno hierarchija tarp to, ką įprasta vadinti „aukštuoju, elitiniu” ir mažiau vertingu menu. Mano darbuose kičinės populiariosios kultūros detalės nebetenka aiškaus negatyvaus turinio. Paprastas eilinio žmogaus grožio supratimas – taip pat gali būti vertybė, vien dėl tos priežasties, jog jis gyvenimiškas ir nuoširdus”, – apie savo kūrybą kalba S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė
S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė 2007 metais Vilniaus dailės akademijoje baigė meno aspirantūros studijas. Jai suteiktas dailės krypties meno licenciato kvalifikacinis laipsnis. Šiuo metu dirba Vilniaus dailės akademijoje, Tekstilės katedroje.
S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė dalyvavo tarptautinėse parodose, simpoziumuose ir konferencijose Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Ukrainoje. Jos darbų yra įsigiję privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcionieriai. Menininkė yra apdovanota VDA garbės profesoriaus A. Tamošaičio II premija (1999 m.), jos baigiamasis magistrinis darbas – III-ąja VDA premija (2003 m.), Tarptautinėje tekstilės parodoje „Geroji ir išvirkščioji pusė”- specialiuoju prizu (2003 m.).
Parodą „3+3-jaunas trijų šalių menas” Švedijoje surengė Ystado meno muziejus, bendradarbiaujant su LR ambasada Stokholme, o šį projektą parėmė LR kultūros ministerija.