Nuo 12 metų regbį žaidęs trisdešimtmetis Deividas Taurosevičius nė nenutuokė, kad nugyvenęs ketvirtį amžiaus paliks šią sporto šaką ir pasirinks kovų menus. Nuvykęs į JAV lietuvis buvo priimtas į garsiųjų džiudžitsu atstovų brazilų Gracie giminės sporto klubą, kurio komandai Deividas dviem įspūdingomis pergalėmis šiemet padėjo tapti JAV IFL čempione.
Praėjusį savaitgalį Holivude vykusiame IFL (tarptautinės kovų lygos) čempionato finale Niujorko „Pitbulls” komanda, kuriai atstovauja D.Taurosevičius, rezultatu 3:2 įveikė keturių miestų komandą „Silverbacks” ir pirmąkart tapo čempione. Nugalėtojams įteikti IFL čempionų žiedai.
Pakeitė traumuotąjį…
Niujorko komandą treniruoja garsusis Renzo Gracie. D.Taurosevičius džiaugiasi likimo posūkiu: pagrindiniam komandos nariui Erikui Owingsui (iki 70 kg) patyrus traumą, pusfinalyje užimti jo vietą patikėta lietuviui. Deividas trenerio nenuvylė – jis įspūdingai įveikė „Sabres” klubo atstovą Savantą Youngą. Vėliau paaiškėjo, kad lietuvio pergalė buvo lemiama – po jo du „Pitbulls” kovotojai pralaimėjo, tad jei ir Deividas būtų pralaimėjęs, Niujorko klubas finalo nematytų. Po tokio laimėjimo „Pitbulls” treneris D.Tourosevičių iškart įtraukė į pagrindinę sudėtį finalo varžybose. Ir lietuvis pateisino R.Gracie lūkesčius – antrame raunde rankos laužimu nugalėjo „Silverbacks” kovotoją Bartą Palaszewskį, o „Pitbulls” finale triumfavo 3:2.
Nuo 2001 metų JAV gyvenantis šiaulietis D.Taurosevičius regbį ten žaidė tik metus. Supratęs, kad regbis JAV – neperspektyvus, 2002-aisiais pradėjo treniruotis džiudžitsu, boksą ir kikboksą, susidomėjo kovomis be taisyklių. Taip pradėjo kovotojo karjerą už Atlanto. Šių metų sausį jis tapo JAV kovos be taisyklių čempionu. Sportininkas turi savo internetinę svetainę (www.russiandave.com), į kurią kviečia užsukti visus Lietuvoje besidominčius kovos menais.
Geriausia pusfinalio kova
Rugpjūčio 28-ąją trisdešimties sulaukęs D.Taurosevičius, kurio kovų sąskaitoje – 10 pergalių ir 2 pralaimėjimai, „Lietuvos žinioms” papasakojo, kodėl paliko Lietuvą, atsisveikino su regbiu ir kaip save atrado kovų menų srityje.
– Ar labai jaudinotės prieš dvikovą pusfinalyje?
– Man tai buvo jau antroji kova atstovaujant „Pitbulls” klubui. Prieš kelis mėnesius neturnyrinėje kovoje susigrūmiau su pralaimėjimų iki tol nepatyrusiu Zachu Georgu (Lietuvos kovotojui prireikė trijų minučių, kad priverstų pasiduoti varžovą po trikampio kojų smaugimo – aut. past.). Aišku, jauduliukas buvo. Paskui paaiškėjo, kad mano pergalė pusfinalyje prieš Savantą Youngą buvo lemiama mano komandai.
– Po dvikovos iš trenerio daug pagyrų sulaukėte?
– Jis buvo patenkintas. Sakė iš anksto žinojęs, kad laimėsiu. Juk jis mato, kaip aš kartu su jais treniruojuosi. Mano kova buvo pripažinta geriausia pusfinalyje. Gal todėl, jog stengiausi kovoti įvairiais stiliais. Pirmame raunde kovojome parteryje, džiudžitsu stiliuje bandžiau atlikti skausmingus veiksmus. Antrame raunde – imtynės, o trečiajame – boksas ir kikboksas. Jam antrame raunde kiek pasisekė – jau beveik buvau užlaužęs amerikiečio ranką, kai suskambo raundo pabaigos gongas.
O finale man teko labai pajėgus priešininkas Bartas Palaszewskis, turintis 28 laimėjimus ir 8 nesėkmes. IFL lygoje prieš metus jis tik kartą pralaimėjo. Šią kovą laimėjau antrame raunde rankos laužimu, taip pelniau tašką mūsų komandai, kuri bendroje įskaitoje šventė pergalę 3:2.
Patinka džiudžitsu
– Koks kovos stilius jums arčiau širdies?
– Galiu įvairiai kovoti, bet labiausiai patinka džiudžitsu stilius. Beveik visas kovas esu laimėjęs skausmingais veiksmais. Nes treniruojuos pas Gracie šeimos atstovą, kuris ir propaguoja šį stilių.
– Stengiatės kovoti efektingai, kad patiktų žiūrovams, ar bandote bet kokia kaina kuo greičiau įveikti priešininką?
– Organizatoriai daro gudriai – įsteigia įvairiausius prizus: už greičiausiai laimėtą kovą, už įspūdingiausią kovą, už greičiausią nokautą ir panašiai. Stengdamasis greitai laimėti dažniau klysti.
Kaip regbį pakeitė kovos
– Kas lėmė, kad buvęs vienas geriausių Lietuvos regbininkų tapo kovotoju?
– 2001 metais su Šiaulių „Vairo” regbio komanda atvykome į JAV žaisti 7×7 turnyre. Varžybas laimėjome, tad gerai rungtyniavusiems žaidėjams vietos komandos pradėjo siūlyti likti Amerikoje ir atstovauti jų komandoms. Taip likau šioje šalyje. Iš pradžių viskas buvo gerai. Regbį Amerikoje žaidžiau tik metus. Nes po rugsėjo 11-osios įvykių praradome rėmėją. Klubo vadybininkas mums tiesiai pasakė – sorry, vaikinai, negalėsime jums mokėti pinigų. Sakė, jei norite, surasime jums darbus, o po jų galėsite treniruotis. Iškart pasakiau, jog veltui nežaisiu. Maniau, jau geriau grįšiu į Lietuvą tęsti regbininko karjeros.
Bet planai pasikeitė. Susipažinau su būsima žmona Simona, ji atkalbėjo grįžti į Lietuvą. Regbio jau nežaidžiau. Ką veikti toliau? Nuėjau į garsiojo brazilo Gracie klubą, pradėjau sportuoti ir „užkibau”. Treniravausi džiudžitsu, paskui pasiūlė dalyvauti kovose be taisyklių. Kartą pabandžiau, antrą – ir prasidėjo. Iškart tapau profesionalu. Kai gauni už kovą pinigų, malonu kovoti.
Įspūdinga karjera
– O ko pasiekėte regbio aikštelėje?
– Su Šiaulių „Vairo” komanda tris kartus tapau Lietuvos regbio čempionu, šešis kartus – 7×7 regbio čempionato nugalėtoju. Iki išvykstant į Ameriką porą metų buvau išrinktas geriausiu Lietuvos regbininku. Atstovavau ir Lietuvos rinktinei. 2000-aisiais pasaulio regbio 7×7 atrankos varžybose Ispanijoje mane išrinko geriausiu turnyro žaidėju. Regbį žaidžiau dvylika metų. Iš pradžių atstovavau Šiaulių „Vairo” jaunių komandai, nuo 1993 metų papildžiau suaugusiųjų gretas. Dar metus rungtyniavau Rusijoje, ten irgi tapau rezultatyviausiu žaidėju. Maniau, jog regbis mane ir maitins, bet vėliau supratau, kad tai ne tas sportas, iš kurio galiu pakankamai užsidirbti.
– Pasiilgstate regbio?
– Dabar jau ramiau į viską reaguoju. O anksčiau niekas su manimi negalėjo susikalbėti. Negalėjau suvokti, kaip staiga ėmiau ir palikau mėgstamą sportą pačiame jėgų žydėjime. Ir rezultatai buvo puikūs, ir pasiūlymų sulaukdavau iš Europos komandų. Bet tiesiog supykau ant regbio, kai supratau, kad iš jo Amerikoje neišgyvensiu. JAV tuo metu populiarėjo MMA (Mixed Martial Arts – liet. mišrūs kovos menai – aut. past.) kovos.
Pinigų pakanka
– Būdamas Lietuvoje domėjotės kovų menais?
– Regbininkas turi būti gerai fiziškai pasirengęs. Tad susiimdavome su draugais rūsyje. Visada norėdavau kuo nors nustebinti. Regbio komandoje buvo kokie šeši profesionalai, likusieji – mėgėjai. Ir visąlaik būdavo apmaudu dėl mėgėjų klaidų, nes kentėdavo komanda. O kovose nėra komandinės dvasios – kaip pasirengsi, taip ir kovosi.
– JAV įmanoma išgyventi tik iš kovų?
– Klube dar treniruoju kitus žmones, tai šiek tiek prisidusriu. Tačiau pagrindinis šaltinis – kovos, už jas gerai mokama.
Amerika nevengia naujovių
– Papasakokite, kas yra IFL čempionatas?
– Tai naujai sukurta lyga. Panašiai kaip NBA ar NHL. Į ją patenka dvylika stipriausių komandų. Jos kovoja tarpusavyje, o į finalą patenka du stipriausi klubai. Aš turiu pasirašęs sutartį dar su vieno turnyro organizatoriais, bet ten kovoju tik už save, ne už klubą. Neseniai šiame turnyre apgyniau NABC lengvojo svorio čempiono titulą. Tai irgi nemenkas laimėjimas. Bet dabar visas viltis sieju su IFL. Tai pirmoji profesionali lyga ir jau sėkmingai gyvuoja. Ji įkurta prieš dvejus metus. Iki tol niekas negalėjo pamanyti, kad ir toks sportas gali būti įdomus kaip komandinis. JAV yra begalė įvairių turnyrų. IFL per dvejus metus pažengė labai toli. Organizacija pasirašiusi didelius kontraktus su televizija.
– Ar daug žiūrovų susirenka stebėti kovų?
– Labai daug. Galima sakyti dabar Amerikoje – kovos menų evoliucija. Netgi beisbolą ar bokso varžybas stebi mažiau žmonių, nei MMA kovas. Dabar kovotojai turi mąstyti, valdyti įvairius kovos stilius.
Norėtų kovoti ir Lietuvoje
– Ar esate girdėjęs apie populiarias Lietuvoje bušido varžybas?
– Žinau. Galėčiau ir aš jėgas išbandyti bušido kovose, juk taisyklės labai panašios. Lietuviai turi charakterį. Žinau, kad Lietuvoje vyksta įspūdingos kovos. Žinau, kad Kaune yra mano svorio kategorijos kovotojas Remigijus Morkevičius. Žinau, kad jis gerai pasirodė Japonijoje, kad bando įvairiais stiliais kovoti. Kiek mačiau jo kovų, dažniausiai jis įveikia varžovą smūgiais. Aš kovoju techniškiau, stengiuosi laimėti skausmingais veiksmais. Jei leis sveikata, dar 10-15 metų kovosiu.
– Jei sulauktumėte kvietimo iš Lietuvoje rengiamo tarptautinio bušido turnyro organizatorių, neatsisakytumėte?
– Sutikčiau. Atstovaučiau Šiauliams, nes šiame mieste nėra rimtų kovotojų. Dėl to kiek liūdna.
Svajoja apie savo mokyklą
– Ar sunku iš regbio pereiti prie kovos menų?
– Visi stebisi, sako, taip vėlai įsitraukiau į kovas ir jau tokie laimėjimai. Kadangi buvau regbio profesionalas, į kovas įsitraukiau žinodamas, kas yra jėga, ištvermė, greitis. Tik reikėjo technikos išmokti.
– Per kovas buvote patyręs rimtesnių traumų?
– Visos mano kovos baigdavosi pirmame ar antrame raunduose, tad per daug sumušimų nebūdavo. Bet per paskutinę kovą buvo daug smūgių – ir rankomis, ir kojomis, tad kojų pirštai buvo mėlyni. Laimė, rimtų traumų nesu patyręs, nes traumos stabdytų karjerą. O ateityje norėčiau atidaryti savo vardo mokyklą.
– Amerikoje sukūrėte šeimą?
– Susipažinau su Simona, ji irgi iš Šiaulių. Bet susipažinome Amerikoje, nors Šiauliuose gyvenome vienas nuo kito per kelis kvartalus. Esame susituokę jau penkeri metai. Vaikų dar neturime.
– Džiaugiatės, jog gyvenimas pakrypo tokia linkme?
– Sunkus darbas duoda vaisių. Reikia tik daug dirbti ir nenuleisti rankų. Neretai net pas nusistebiu – daug pasiekęs vienoje sporto šakoje, daug sugebėjau pasiekti ir kitoje.
– Kur dabar esate įsikūręs?
– Šiuo metu gyvenu Niujorke, Long Ailende. Prieš tai gyvenau Naujajame Džersyje. Namo dar neturiu (juokiasi). Taupau pinigus.