Kai prieš 15 metų Aukščiausioji Taryba įsteigė šalyje 30 regioninių parkų, netrūko skeptiškų balsų: kam jie reikalingi? Priperėsim daug valdininkų, o gamtai lengviau nebus.
Šiandien jau daugelis mato: saugomų teritorijų statusas padėjo apginti daug vaizdingų šalies vietų nuo statybų, tvorų ir kitokio niokojimo. Aišku, ne visur ir ne taip gerai kaip norėtųsi, tačiau vis dėlto geriau, negu tų saugomų teritorijų – regioninių ir nacionalinių parkų, rezervatų, draustinių – nebūtų buvę.
„Jei saugai gamtą, vertybes, tenka kai ką drausti, riboti ar net bausti, todėl kam nors atrodai esąs blogiukas. Ir dėl to kartais dirbti tampa taip sunku, taip beviltiška, kad pamanai: kam tas vargas? Ar visuomenei išvis to reikia? Tačiau kai įsitikini, jog daug žmonių tavo pastangas vertina ir remia, vėl grįžta noras dirbti”, – atvirai pasakoja jau 17 metų gamtosaugos srityje dirbanti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė Rūta Baškytė.
Suvalkijos parkas bus
– Lietuvoje – jau 15 proc. saugomų teritorijų. Tai daug ar mažai?
– Tik šiek tiek daugiau už Europos žemyno vidurkį, kuris truputėlį viršija 14 procentų. Į šį skaičių, kaip ir kitose šalyse, neįeina apsaugos zonos ir juostos. O, pavyzdžiui, Vokietijoje saugomos teritorijos sudaro vos ne pusę šios valstybės ploto.
– Ar numatoma didinti saugomų teritorijų plotą? Tarkim, ar bus steigiamas Suvalkijos nacionalinis parkas?
– Šis parkas, kaip ir Daugų regioninis, numatytas šalies Bendrajame plane, kurį patvirtino Seimas. Dabar rengiami šių parkų ribų planų projektai. Dar turime įvertinti, ar reikia, be to, ar galima įsteigti Alaušo, Čičirio, Germanto ir Plinkšių regioninius parkus. Dėl visų jų steigimo Vyriausybė ir Seimas apsispręs kitais metais.
Spaudžia statybų plėtra
– Jei paprašyčiau išvardyti tris didžiausius savo rūpesčius, kaip juos rikiuotumėte?
– Statybų plėtra Kuršių nerijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniame parkuose, taip pat Aukštaitijos nacionaliniame parke.
Žemių savininkai nori kiekviename sklype turėti sodybą ir puola ieškoti būdų, kaip įgyvendinti tuos ketinimus. Ir kai parkai imasi rengti savo teritorijų tvarkymo planus, prasideda didelis savininkų spaudimas išpildyti jų norus.
Mat naujos statybos saugomose teritorijose faktiškai įmanomos tik ten, kur jos numatytos saugomų teritorijų tvarkymo planuose. Beveik visi pasiūlymai susiję su pageidavimais statyti pastatus.
Aišku, priklauso ir nuo teritorijos – pavyzdžiui, Ventos, Žagarės regioniniuose parkuose tokio ažiotažo nėra. Bet vos tik pradėjome rengti Salantų regioninio parko tvarkymo planą, iškart gavome bene 60 prašymų leisti statytis gyvenamuosius namus.
– O savavališkų statybų nemažėja?
– Skaičiai panašūs kaip anksčiau – per metus 150-160 savavališkos statybos atvejų. Tačiau jų mastas ir pobūdis labai pasikeitė. Dabar savavališkos statybos nebekelia mums tiek daug rūpesčių kaip anksčiau. Pereita prie kitokio scenarijaus – atsirado „teisėtos ir neteisėtos” statybos.
Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir saugomose teritorijose prasidėjo statybų vajus, savavališkai buvo statomi dideli, 2-3 aukštų, pastatai – vadinamoji Dekanidzių vila Trakų istoriniame nacionaliniame parke ir kiti. Dabar stambių savavališkų statybų pasitaiko retai. Didžiąją jų dalį sudaro smulkesni pažeidimai – priestatų, pirčių, ūkinių pastatų, lieptų, pavėsinių, atraminių sienelių ir panašios statybos.
– Bet kartais neva stato ūkinį pastatą, o iš tikrųjų – gyvenamąjį.
– Būna ir taip.
Kuršių nerijos mazgai
– Kokiose saugomose teritorijose kyla daugiausia problemų dėl statybų?
– Šiuo metu – Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Prieš keletą metų radus dingstį, neva šio parko planavimo schemą galima keisti per operatyvųjį planavimą, Kuršių nerijoje buvo suplanuota ir pradėta daug naujų statybų.
Nustačius pažeidimus kreiptasi į teismus. Tačiau ėmus narplioti bylas, jos greitai įstrigo. Konstituciniam Teismui išaiškinus, kad parko planavimo schema yra galiojanti, bylos dėl neteisėtų statybų Kuršių nerijos nacionaliniame parke vėl pradėtos nagrinėti. Šio ilgo proceso rezultatas bus indikatorius: jeigu valstybė sugebės išspręsti statybų problemą Kuršių nerijoje, Lietuvos saugomose teritorijose tvarka bus, įstatymų išmoks laikytis visi. Jei šią kovą šalis pralaimės – tvarkos saugomose teritorijose bus galima tikėtis nebent po šimtmečio.
– Tai, jog neseniai buvote puolama vieno Klaipėdos prokurorų, rodo, kokių didelių interesų esama Kuršių nerijoje.
– Labai didelių. Mes į tai nekreipiame dėmesio, ir apskritai gal kam atrodome naivuoliai, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ir teisės aktus bandome spręsti, kas saugomose teritorijose galima, kas ne. Jeigu teisės aktai leidžia, galima visiems, o jei ne, tada niekam – nei prokurorui, nei ministrui, nei prezidentui, nei darbininkui. Žmonės pagrįstai klausia: kodėl aniems galima, o mums ne?
Ne visada lengva griauti
– Kiek savavališkai iškilusių pastatų nugriauta?
– Dešimtys per metus. Tikslią statistiką fiksuoja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Daugiausia tai nesudėtingi statiniai, nes, kaip sakiau, jie pastaraisiais metais ir vyrauja. Pavyzdžiui, vagonėliai parkuose – taip pat neteisėtos statybos. Pastaruoju metu vien jų saugomose teritorijose likviduota 40.
– O kurie dideli neteisėtai pastatyti namai nugriauti?
– Patys statytojai nugriovė neteisėtai pastatytą rekreacinį pastatą Pajūrio regioniniame parke. Nebėra ir pirties Aukštaitijos nacionaliniame parke. O tais atvejais, kai savininkai griauti nesutinka, pradėtos teismų procedūros. Teisė stabdyti neteisėtas statybas, kreiptis dėl jų į teismus suteikta apskričių viršininkų administracijoms. Šie procesai užtrunka ilgai.
– O Baltarusijoje atvažiuoja buldozeris ir nugriauna.
– Toje šalyje naujus namus galima statyti tik per 300 metrų nuo vandens telkinio. Pas mus leistinas atstumas nuo vandens telkinių gerokai mažesnis: 100 metrų, jei krantas lėkštas, ir 50 – jei status. Bet kuriuo atveju pastato negalima statytis užliejamoje teritorijoje.
Antra vertus, įsivaizduok: pasistatei neleistinoje vietoje namą, o kas nors ima ir nugriauna. Juk tai turtas! Jei visiškai savavališka statyba – kas kita. Bet griauti vietos gyventojų suręstas lauko virtuvėles, kurios nedaro jokios žalos, ir panašius statinius, kai tie žmonės mato ištaigingus turtingųjų pastatus, gal net neteisinga.
– O jei savininkai turi projektą ar leidimą, nors šie ir išduoti pažeidžiant teisės aktus?
– Tada namai – teisėtai įsigytas turtas. Būna, kai savavališkai pastatytas namas perparduodamas. Trečias savininkas niekuo dėtas – teisinėje valstybėje nevalia jo nuosavybės nuversti buldozeriu.
– Juk pasitaiko ir taip, kai savavališkų statybų užsakovai atsisako mokėti baudas ir ieškinius už gamtai padarytą žalą, o kai aplinkosauginkai kreipiasi į teismus – paperka teisėjus.
– Pasitaiko, bet vis rečiau. Teisėjai ir teismai jau keičiasi. Prieš keliolika metų daugumą tokių bylų teisėjai išspręsdavo savavaliautojų naudai. O dabar didelių pralaimėjimų neturime. Neseniai laimėta svarbi byla dėl statybos Juodkrantėje, L.Rėzos g. 31. Procesas sustabdytas laiku, kol dar neatsirado keturi neteisėti pastatai.
Apgavystės paaiškėja
– Kokie dabar madingi būdai apgauti jus ir kitas gamtosaugos institucijas?
– Vienas jų – aiškinti, esą projektuojamas pastatas skirtas visuomenės reikmėms, tarkim, tai poilsio namai arba kempingas. O iš tikrųjų pastato kotedžą, apartamentus ar sodybą.
Pavyzdžiui, Preilos botelis projekte buvo įvardytas kaip poilsio namai laivais atplaukiantiems turistams, tačiau išdygo administracinis pastatas ir 15 vasarnamių.
Piktnaudžiaujama rekonstrukcijos terminu. Saugomų teritorijų įstatymas pastatų rekonstruoti nedraudžia. Statybos įstatymas aiškiai apibrėžia, kas yra rekonstrukcija: užstatymas gali būti padidinamas ne daugiau kaip 10 proc., turi būti statoma ant esamų pamatų, naudojant esamas sienas, ir t. t. Projekte būsimas darbas įvardijamas rekonstrukcija, bet dažnai tai būna iš esmės nauja statyba – pastatas nugriaunamas ir jo ar kitoje vietoje pastatomas kelis kartus didesnis namas.
Arba prašoma leidimų statyti pirteles, nes jas galima ręsti netoli vandens, ir šios virsta gyvenamaisiais namais. Gražutės regioniniame parke vietoj statyto elingo – valčių garažo – atsirado baras. Dabar jis likviduotas.
– Ar saugomų teritorijų direkcijos pajėgios atlaikyti turtuolių spaudimą? Juo labiau kai jų sparčiai daugėja?
– Galima palyginti, kaip atrodo Ilgio paežerė greta Aukštadvario regioninio parko ir jam priklausančių Vilkokšnio bei Sienio ežerų pakrantės – vaizdas labai skiriasi. Prie Ilgio pastatų yra kur kas daugiau.
Arba palyginkime Margio ežero pakrantes su Trakų istorinio nacionalinio parko paežerėmis, taip pat, pavyzdžiui, Amalvo ežerą – su Aukštaitijos nacionalinio parko paežerėmis. Parkuose statybų gerokai mažiau. Jei ten ir įsikūrę naujakuriai, tai daugiausia buvusiuose pastatuose (sodybose, vaikų stovyklose ir t. t.).
Tvoros prie vandens
– Nacionalinių ir regioninių parkų lankytojai neretai piktinasi, kad poilsiauti ten tampa vis brangiau.
– Valstybines poilsiavietes prižiūri parkų direkcijos, miškų urėdijos. Negirdėjau, jog poilsiavimas ten būtų pabrangęs. Teikiamų paslaugų įkainius nustato direkcijos. Tai tik tam, kad bent šiek tiek kompensuotų poilsiaviečių priežiūros išlaidas – juk tenka atnaujinti įrangą, kuri neretai sunaikinama, be to, reikia atvežti malkų, tvarkyti šiukšles, dirbti kitus darbus.
Nemažai poilsiaviečių įrengta privačiose žemėse. Nurodyti jų savininkams, kokia kaina šie privalo parduoti savo paslaugas, mes neturime teisės.
– Jau ne pirmi metai kalbama, kad daugybė tvorų trukdo poilsiautojams, meškeriotojams patekti prie vandens telkinių, tačiau užtvarų nemažėja.
– Taip, bet vėl palyginkime parkų ir ne parkų teritorijas – pastarosiose tvorų gerokai daugiau. O ir ten jos ardomos, savininkai perspėjami, jei neklauso – baudžiami. Tačiau vienos tvoros nugriaunamos, kitos atsiranda. Tai opi ir vis dar sunkiai sprendžiama problema.
Atsako savivaldybės
– Prieš pradėdami statybas ar kitą didesnį darbą savo valdoje, kuri yra saugomoje teritorijoje, žmonėms turi įveikti nemažai biurokratinių kliūčių, susipažinti su įvairiais teisės aktais. Reikėtų visa tai supaprastinti.
– Dabar taikomas „vieno langelio” principas – savivaldybės gauna prašymus leisti pradėti statybas, rengti detaliuosius planus. Žmogus ten turi gauti sąlygų sąvadą, kad nereikėtų klajoti po įvairias institucijas. Paprastai savivaldybėse veikia nuolatinės statybos komisijos, priimančios sprendimus dėl objektų derinimo. Tiesa, vis dar ne visose savivaldybėse dirba tokios komisijos.
– Vis dėlto priminkite, kokiais atvejais žmogus gali pasistatyti namą saugomoje teritorijoje.
– Jei yra buvusi sodyba. Be to, kaip sakiau, nedraudžiama rekonstruoti esamus pastatus. Taip pat galima statyti, jeigu statybos numatytos pagal saugomos teritorijos tvarkymo planą. Parkuose leidžiama statyti ne tik gyvenamuosius, bet ir poilsio namus, kempingus, kitus visuomenės reikmėms skirtus objektus. Žinoma, tik ten, kur tai numatyta pagal tvarkymo planą. Tokie planai parengti jau pusei valstybinių parkų, kitąmet juos turės visi.
Nesaugomose teritorijose galima statyti ten, kur plėtra numatyta bendrajame plane. Šie planai tam ir rengiami, kad statybos nebūtų stichiškos.
Trakuose – antras Vilnius
– Tačiau ar tokiu būdu nebus užstatomos gražios vietos, kurias dar nespėta įtraukti į saugomų teritorijų sąrašą? Antai girdėjau, jog Trakų savivaldybė planuoja statybas prie šio rajono ežerų.
– Iš tiesų Trakų savivaldybės užsakymu parengtas specialusis gyvenamųjų vietovių išdėstymo planas, kuriame numatyta užstatyti ištisas ežerų pakrantes. Gavę vertinti šį planą pašiurpome. Štai pažvelkite į jį: norima beveik 100 proc. užstatyti Alsakio, Vėsų, Sieto, Dvarčių, Lentvario ir kitų ežerų pakrantes, Bražuolės paupius. Šias gražias vietas planuojama parduoti po 13 arų ir kiek didesniais sklypeliais pastatams statyti.
Pagal plotą tai – dar vienas Vilnius. Nematau net logikos ir jokio ekonominio tokių statybų poreikio, jau nekalbu apie tai, kad bus nuskurdinta ir gamta, ir žmonės. Galimas dalykas, jog tie, kurie ten apsigyvens, liks apgauti – juk tame specialiajame plane nenumatytas nei vandens tiekimas ir valymas, nei keliai ir kitokia infrastruktūra.
Beje, šiuo metu rengiamuose Vilniaus apskrities, Trakų miesto ir Trakų rajono bendruosiuose planuose tokių masinių statybų nėra. Jų autoriai pritaria gamtosaugininkų nuomonei.
– Tačiau savivaldai suteikta labai daug teisių, tad Trakų rajono savivaldybės planas gali būti ir patvirtintas…
– Neužbėkime įvykiams už akių. Vis dėlto šis dokumentas turi atitikti teisės aktų reikalavimus, privalo būti tinkamai suderintas. Tiesa, spaudimas visiems, kurie nagrinėja šį planą, daromas didelis.
Nuostoliai ar pranašumai?
– Kartais pakalbama, kad saugomose teritorijose gyvenantiems žmonėms valstybė turėtų mokėti kompensacijas ar kaip nors kitaip atlyginti patiriamus nuostolius dėl draudimų ir ribojimų.
– Kompensacijų jau esama – pavyzdžiui, už privačių miškų naudojimą saugomoje teritorijoje, taip pat už žemės ūkio paskirties žemę, kurioje nustatyti aplinkosaugos apsibojimai. Šiuo metu rengiama nekilnojamojo turto kompensacijų tvarka. Jų galėtų būti ir daugiau, bet iš kur valstybė ims lėšų? Pinigų stinga mokytojų, gydytojų atlyginimams ir kitiems būtiniems dalykams.
Be to, nereikėtų pamiršti, kad gyvenimas saugomoje gamtos teritorijoje – ne vien nuostoliai, bet ir pranašumai. Juk gerokai padidėja sklypo vertė, padaugėja garantijų, jog graži vieta, kurioje esate įsikūręs, nebus užstatyta, o tik labiau saugoma ir prižiūrima negu kitos, ir t. t.
Naujos galimybės
– Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba neseniai pradėjo visuomenės informavimo kampaniją „Laiko patikrintos vertybės – naujos galimybės”. Kokios tos naujos galimybės?
– Siekiame per bendrus projektus į saugomų teritorijų tvarkymą, priežiūrą įtraukti vietos gyventojus, bendruomenes ir nevyriausybines organizacijas, žemės ir miškų savininkus, ūkininkus, parkų lankytojus. Norime parodyti verslininkams, kad parkuose yra daug galimybių plėtoti jų verslą. Antai neseniai buvo sutvarkyti Medvėgalio piliakalnis, Papilės atodanga ir dabar juos lanko daug žmonių. Kodėl nepagaminus lankytojams suvenyrų, kodėl pasiūlius jiems greta piliakalnio išgerti puodelio kavos? Saugomose teritorijose nestinga galimybių ir tiems, kurie užsiima kaimo turizmu. Tik reikia noro ir iniciatyvos, juk lankytojų nuolat gausėja.
Keliaudama po užsienio saugomas teritorijas ne kartą pavydėjau matydama, kaip vietos bendruomenės prižiūri, globoja kurį nors kalną, upelį, slėnį, atodangą ar akmenį. Investuoja savo lėšas, dėl to didėja šios teritorijos vertė.
Laimė, jau ir Lietuvoje esama tokių pavyzdžių. Antai Šilutės rajono Bitėnų kaimo bendruomenė saugo greta Rambyno kalno įsikūrusią gandrų koloniją. Bitėniškių iniciatyva buvo sustabdyta netoli šios kolonijos planuoto pramogų komplekso statyba. Lazdijų rajono Metelių kaimo žmonės paaukojo savo pievas paežerėje, kad jos nebūtų išdalytos verteivoms ir šie nepristatytų ten namų. Žemaitijos nacionalinio parko Gardų ir Babrungėnų kaimų bendruomenės ekologiškai ūkininkauja, Kurtuvėnų miestelio žmonės aktyviai saugo etnokultūrinį paveldą. Betygalos gyventojai įsirengė puikius bendruomenės namus.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ketina surengti bendruomenių projektų konkursą, kurio nugalėtojai gaus lėšų sumanytoms idėjoms įgyvendinti. Šiuo metu kuriame fondą, kad galėtume paremti geriausius projektus. Tikimės, jog tai padės įgyvendinti naudingiausias verslo iniciatyvas, pavyzdžiui, plėtoti amatus ir verslą, gaminti ekologiškus produktus, teikti turizmo paslaugas ir t. t.
– Kurioje gražioje vietoje yra jūsų sodyba ar vasarnamis?
– Neturiu nei žemės sklypo, nei sodybos, nei vasarnamio. Tik butą Vilniuje. Sodyba ar vasarnamis pririša, o aš mėgstu laisvę. Kaip kartais pajuokauju – mano visos gražios vietos Lietuvoje… Dažną savaitgalį ten ir keliauju.